per sapnus vyniojau priešus į skraidančius kilimus
šaudžiau moteris, gimdančias kančią mano
(mama, tavęs kulka nekliudė, nes aš
                                                 tyčia pro šalį)
kareivius priverčiau klauptis sau po kojom
bučiuoti pėdas (vieno vyro teliestas)
liepiau glostyt  
                   vis glostyt kūną
ir kvepiančius plaukus ražienom
nukirpt kaip vienuolei

dar per sapnus ten, karo lauke įdaviau
broliui suknutę vaikišką
                   margintą lauko gėlėm
įdaviau, nes žinojau – suveiks. jis pravirko
o mėnulio šviesoj ašaros liepom vaidenosi
ir maudėmės tąkart žydėjime
                   kaip kad pirmą pavasarį bendrą

iš ašarų tik
iš ašarų gimstam

sužalotas guli ir šypsosi mano drebančioms rankoms
net per šitokią audrą netiki, kad mirė
           kad jį, kaip vyrą, pašovė pirmiau

taip baigėsi - - - -

per karą žaisti sapnus
per sapnus karą

neužtaisytais šautuviniais ginklais
nenubučiuotais mėnulio sapnais

- - - - -
  
Broli, dar žaisim ?