Pakrantėje,  pražilęs nuo kančios,
Giliai į smėlį įsirausęs tūno,
Netekęs savo mylimos pačios
Didysis Mokas, o šalia jo Sūnūs.

Nejaučia jis nei šalčio, nei kaitros -
Gili kaltė jo akmeninę širdį
Kankina ir kasdien be paliovos:
,,Neatsigrežk!\" -jis duslų balsą girdi.

Įveikęs sraunią tėkmę ir vaikus,
Išvedęs į saulėtąją pakrantę,
Nuliūdęs Mokas guli nebylus,
Nemiela jam be mylimos gyventi.

Jis laukia, gal iš upės bangele
Švelni glamonė vėl paglostys kūną
Ir nors pabirę jo vaikai šalia
Didysis Mokas nelaimingas tūno.

Pakrantėj guli akmenys balti.
Visi juos mindo ir nepagalvoja,
Kad jie gyvi ir jų kančia tyli
Šiai santakai brangiausią paaukojo.