Kada pražįsta klevas plačiašakis,
Pasimeta net vyrai darbuose,
Jau neprisimena, kur ėjo, ką pasakė,
Keistom mintim lakioja dausose.

Ech, tas pavasaris! Iš kojų verčia.
Sušilęs oras toks svaigus!
Ne vien nuo saulės, pirmo karščio
Kažko vis noris atsidust.

Lyg būtų vaikis pirmą kartą
Pamatęs žydras žibuokles,
Išeina vakarais už vartų
Ir žiūri, žiūri į žvaigždes.

Ką čia bekaltint, nieks nekaltas,
Tik kiemo žydintys klevai.
Žiedelis mažas, švelniai gelsvas
Ir kvepia saldžiai, taip keistai.

Pražįsta klevas dar be lapų,
Dar be karpytų, be plačių,
Ir supa supa grubios šakos
Daugybę virpančių žiedų.