Į mano laiką tavo mintys beldžias,
Sušalusiais delnais prisiglaudžia prie skruosto.
Sulaikiusi liepsnojantį alsavimą
Supuosi ant geismų iš kito uosto.

Prisirpusi tyla širdžių ritmu išsprogsta -
Laukinių bičių medumi pakvimpa kambarys.
Ir rankos susipynę stato meilės bokštą,
O lūpos atveria į jį duris.

Ir mano laiką tavo mintys geria,
Suspaudusios glėby įrausvintą nuogumą.
Išlaisvinus liepsnojantį alsavimą
Pasineriu į tavo geismo jūrą...

Ir niekam savęs išgelbėti neleisiu -
Tavy nuskendusi, tavim gyvensiu.