Nubalino širdį
metai prabėgę,
nuslinko, nubėgo
skirtingais  keliais.
Skausmas ištirpo –
nusilpo, atlėgo...
Seniai nuvingiavo
šešėliais juodais.

Šarmota gaiva
sujaudina dūžiais,
sustingsta, įsitempia
mano styga.
Pakelta galva,
širdim nepalūžus –
man liko daina
ir svajonė gyva.

Plečias skambėjimas,
virpina orą,
pasiekia paslėptus
giliausius kampus.
Liko dar vienas,
vienintelis noras –
manyje kad suplauktų
vėjas gaivus

į šį begalinį
pilką laukimą
ir dar į sruvenimą
mano minčių.
Vėl neša mane
baltan paklydiman...
Aš noriu gyventi,
kitaip negaliu.