Dėkoju Tau, Dieve, kad klumpančią mintį
Su vyturiu skristi prieš aušrą pakėlei -
Ji spurdančią sielą pajėgs nuraminti,
Nes kryptį atrasiu menkai valandėlei.

Žinau - viskas kinta. Gal skrydis bus trumpas,
Gal krisiu į žemę ir vėl užsigausiu,
Bet žmogui būdinga ant smulkmenų klupti.
Svarbu nesupainiot, kur gylis, kur - aukštis.

Pabūk kryptimi ne tik rytmečiui brėkštant,
Tačiau ir vidurnakčiuos budint  be miego,
Kada tesvarstau, kuo užpildyti lėkštę,
Kada virtus ašara skruostu nubėgu.

Paguoda, viltis... tai svarbiau, negu duona,
Nes tai paskata kūno jėgą sukaupti.
Žiūriu sužavėta į aušrą raudoną,
Nutūpus į buitį tik kvapą atgauti.

Ir džiugesio giesmę širdis vinguriuoja,
Suvokusi visą buvimo didybę,
Nes erdvės pavasario gyvos garuoja
Blyškiam horizonte tirpdydamos ribą.