Visą gyvenimą norėjau, svajojau ir siekiau išgyventi ką nors nepaprasto. Kiekviena nauja mintis formavo mano įsivaizduojamą pasaulį. Bet… vieną dieną pastebėjau, kad mano įsivaizduotą gyvenimą gyvena mano šešėlis. Mano dalis, mano artimiausia, visad mane lydinti tamsuma įgavo ryškų pavidalą ir ėmė įgyvendint mano svajones. Pradžioje tai buvo nepavojinga, tai veikiau padėjo – abi ėmėm gyventi mano svajonėmis, siekėm tikslo kartu. Niekada nesiskyrėm, gyvenom vienodais jausmais vienodą gyvenimą. Tik… pagaliau pastebėjau, kad aš nebegyvenu. Suabejojau, ar aš buvau žmogus, ar šešėlis. Jau nebeskyriau, riba buvo tokia plonytė, jog abejoti pradėjau viskuo: nuo gyvenimo iki realybės. Apsidairiau aplink – nyko mano pažinoti žmonės, ryškėjo šešėliniai, man visai nauji. Apsidairiau ir po kojom ir… nebeturiu šešėlio, tirpstu, skystėju, nykstu, pilkėju. Tarsi ryškų žybsnį paskutinįsyk išvydau – mano šešėlis myli…