Tamsos ramybė

Ateina vakaras iš girios,                                
Atsėlindamas kaip vagis.
Šešėlių kamuolį vynios,
Kol kerinti tamsa pasklis.

Nejauku – saulė pabėga,
Išnyksta už sparno miškų.
Plaukdamas pūko debesėlis
Sapnų jai palinki ramių.

Tylon įsisupa žemė,
Rakindama savin garsus,
Kad rytas jėgų pasisėmęs
Atneštų vėl saulės kraičius.

Eina tamsa per pievą vešlią,
Drėgną nuo vakaro vėsos,
Mindama takelį tiesiai
Ramybės oazėn paupiuos.

Tik lakštingalų dainos naktį
Plevens lyg naktiniai drugiai.
Surado jos tylos raktą –
Rims tik aptingę paryčiais.
skaimik