Neįtikėtina, bet akivaizdu

   „Senasis testamentas“ taip: „Noe po tvano gyveno dar tris šimtus penkias dešimtis metų. O viso jo amžius buvo devyni šimtai penkios dešimtys metų, ir jis mirė“
   Kažin, kiek metų varnui Goliui? Skraido kaip jaunas ir atrodo, jog vengia apie senatvę net kalbėti. Negi dėl Šventosios? Kirvis kotą atitiko, tai neginčytina. Pati būdama lyg stebuklas dar stebina savo gebėjimų galimybėmis. Argi galėjome manyti, kad per trumpą laiką Segtuvas –knyga atsivers į būtybę, kuri pritinka ir Dangui, ir Žemei. Iš tikrųjų, tai netgi solidžiau negu šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga.“
                                                                     (Iš Vidinio „Mėlynųjų sąsiuvinių“)

      Kad ir neskubėdamos, bet ar pasiginčydamos, ar meilų žodį tardamos, netgi to pačios nepastebėdamos, abi redaktorės (kalbos - Asta ir techninė – Daina), po truputį priartėjo prie durų. Atrodė, jau paskutinius  žodžius jomis kalbanti raidė B, kažkodėl paklaususi:
   - Sakykite, redaktorės, ar jums teko girdėti tokią mintį: „Jie gali todėl, kad jie mano, kad gali. “
   - Ar taip labai svarbu?
   - Techninei redaktorei gal ne taip, bet kalbos redaktorei, manau, kad svarbu.
   - Palaukit, palaukit, moteriškės, - netikėtai sukruto švytėti šviesomis Šventoji. Ir klausia: - Ar teisingai, Daina, suvokiu, kad esi techninė.?
   -  Redaktorė knygelės? Taip bent bus užrašyta. Ar kas atsitiko, Šventoji?
   - Regis, atsitiko, Daina. Dar pati nežinau, bet man labai smalsu. Ne ką žinau, apie techninės redaktorės profesiją, bet suprantu, kad jeigu prireiktų, galėsi man padėti.
   - Visuomet. Ir labai  mielai, bet neįsivaizduoju kaip, kokiu būdu galėčiau padėti.
   - Dar palaukim, Daina, dar ir aš  nesuprantu. Gerai? O kol kas dėkoju už pažadą. Abiems būtų geriau, kad nereikėtų tavo paslaugų, bet... Viešpaties keliai nežinomi.
   Ir tuomet netikėtai pasigirdo gerai visiems pažįstamas varno Goliaus balsas:
   - O Goliaus keliai? Ar jie jums žinomi? Jūs, berods, čia nemažai triukšmavote. Net kvėpuoti sunku, - niekieno nepastebėtas, kaip atsiradęs kompanijoje lyg priekaištaudamas kalbėjo varnas Golius. Papliauškė sparnais it delnais ir paskubėjo prie Šventosios: - Negi ir tu? Klausiu, negi ir tu į ginčus veliesi? Suspėsi, bus laiko, o dabar negalima. Sakau, negalima ir baigta! Liaukis!. Klausyk to, kas dangų geriau pažįsta, kaip žemę.
   - Ne, ne. Tikrai, Goliau, ne. Stengiuosi gyventi ramybėje. Bet, žinoma, ne mirties ramybėje. Tu to juk irgi nenori.
   - Nedidelis čia tas mūsų triukšmas, -  atsiliepė Asta. - Jau sakiau, kai publikoje pasirodo raidė B, bažnyčios tylos nelauk ir poterių su ja nepapoteriausi. Va, jai nežinia kodėl parūpo žinoti, ar redaktorės žino, ką kažkada Vergilijus sakęs. Regis, geriau ir protingiau būtų suvokti: „nepasitikėki tuo, kas švaistosi pagyrimais“. Ir visai nesvarbu, ar tai žmogus, ar paukštis, ar raidė.
- Puiku, Asta! - pagyrė B, - tavęs literatūroje, deja, neperšoksiu, bet Vergilijų pacitavau ne šiaip sau. - Ir jau varnui Goliui: - Kaip čia taip atsitiko, kad tavęs net Šventoji neišgirdo. Neįtikėtina! Visuomet už didžiausių varstų  išgirsdavo. Ir tik girdi džiūgaujančią: parskrenda! parskrenda!
-  Deja, šį kartą – taip, neišgirdo. Todėl ir atskridau čia, kad šį kartą ne kaip visada. Bet tikiuosi, kad nebus blogai.
- Ar gali būti blogai? - sukruto raidė A. - Ką tai reiškia? Ne, ne, tikrai taip nebus. Blogai negali būti. O kad mūsų nuotaikos gal ne tokios, tai va, matai, Goliau. Kai kam, o taip pat ir man, nelabai patinka, kad šie dziedulio rankraščiai sugrįžta nepasiekę „Petro ofseto“ spaustuvės, kad jų mūzos pasilieka be knygos.
   - Ak, va kaip, - sausai pakrankė Golius ir vėl budria akimi sužiuręs Šventosios pusėn: - Jeigu atvirai, ponai, man asmeniškai nesvarbu, bus ta knyga ar visai nebus. Tai todėl, kad kokia ji bebūtų, niekuomet dziedulio mūzoms nebus taip gera, kaip Šventosios globoje. Niekuomet!
   - Taip nereikia, Goliau. Tu žinai, kad mums nepavyko kilstelėjus kartelę, peršokti aukščiau, - pasakė Šventoji ir truputį pamirksėjusi, paspinduliavusi šviesomis: - Tegu tai nebus paslaptis, ponai. Atėjo metas, kai pamaniau, jog sugebu nužengti dar vieną žingsnelį tobulėjimo prasme. Dabar, žinoma, yra priežasčių suabejoti, kad gal nereikėjo skubėti, bet patys pasižiūrėkite ir suprasite apie ką taip, atrodytų, nesuprantamai kalbu. Jeigu man nepasisektų, bent nesupykite, tačiau aš labai pasistengsiu.
    Ir tuomet ir Asta su Daina, ir raidžių trijulė A, B ir Jot, ir Vidinis pirmą kartą matė, kaip iš, sakytumei, Šventosios dvasios, iššoko dziedulis, Astos ir Dainos tėvas. Bet iškart patikėti tokiu reginiu buvo pernelyg įžūlu. Reikėjo mirksėti, trinti akis, galvoti, kad kažkas atsitiko su nervais ir regėjimu. Lig šiol dziedulį, kaip ir kitus pažįstamus- nepažįstamus, Šventosios klausytojai išgirsdavo kaip balso įrašą, tačiau šį kartą jis pasirodė panašiai kaip lėlė Barbė, toks, kad atrodė, jog galima juo žaisti, bet - kaip? Taip, taip, jis lėlės Barbės dydžio, bet juk dziedulis kaip gyvas. Lėlės įvaizdis nyko, blėso, nes ir kalba, ir išvaizda, ir bendravimo manieromis ogi kaip nukopijuotos. Šįkart  nužingsniavo prie atnešto su rankraščiais krepšio ir ...
   - Aš gal jums paskaitysiu truputį apie kosmosą,  truputį apie kitką, bet svarbiau, kad šis eilėraštis man dabar yra gerokai prasmingesnis negu prieš kelias minutes. Beje, tiesiog knieti jį pavadinti „Kas ji? “, - kalbėjo į lėlę sutilpęs dziedulis, o krepšyje  suradęs, ko ieškojo,  užkėlė ant nosies blogai besilaikančius akinius:  

Savęs neseikėju žvaigždynais,
Bet krenta jie įSielą,
Kad nors mirk!
O Dieve, kas Jinai?
Kaip piešti ją ant popieriaus ar mintyse,
Žvaigždynus imančią į savo būtį?
Galbūt tai nuotrupa,
Atskilusi nuo Visagalio,
Fragmentas Žodžio, kūrusio pasaulį?
O gal iš sielų mūsų Visagalis?
Atėjo.
       Šviečia.
                 Degina ugnim.
Ir tikisi, kad gal daugiau neklausim,
Kas Ji.

Savęs neseikėju žvaigždynais,
Bet krenta jie į Sielą,
Kad nors mirk!...
  („Kas ji? “  2007-10-30)

   Perskaitė, pasitaisė akinius.    
   - Tai toks tas Sielos reikalas. Nelabai ir pats suprantu, kodėl taip čia vyksta. Nei laukiate manęs, nei ką, nes dziedulis, jūsų supratimu, negali dalintis į kelis. Tas, jūsų laukiamas, dar nesugrįžęs iš sodo, o aš jau esu čia. O ar ilgai būsiu, deja, net ir Šventoji negali pasakyti - gali atsitikti, kad greitai nebūsiu. Dėl manęs, tai tiek to, ne taip svarbu būsiu ar ne, bet neduok Dieve, kad nebūtų Šventosios. Pailsėkit, ponai, labai jus prašau – tegu ir ji truputį pailsi. Tai, ką  regite, ne šiaip sau atsiranda. O aš irgi grįžtu pabūti ramybėje.
   - Tai yra tai, ko nesu mačiusi. Net ir kinuose – ne. Ir net kažkodėl nenujaučiau, kad taip galėtų būti, - tylai sukuždėjo raidė B, tačiau po tokių žodžių pasirodė, kad ir toks kuždesys pernelyg triukšmingas.
   - Būtinai patylėsiu, -pasižadėjo Asta ir kitiems: - Girdėjote, ką dziedulis-  Barbė sakė? Ša, ponai, ša...
  - Tai tik burna, tik liežuvis gali tylėti, o ten, dvasioje – ne, neįmanoma. Viešpatie, tu kažkur čia pat ir, regisi, kad sekundė kita ir aš tave pamatysiu, - pakrutino lūpomis dėdė Vidinis. Ir vietoje taško: - Tai bent Simajudas, kad tave kur!