Dar vieną taurę, dar man žalio vyno!
Žinau, kad būsiu pasmerktas žmonių.
Negėriau jau seniai ir nieks nežino,
Kodėl dabar taip godžiai jį geriu.

Įpilkite iš ievos, iš sprogstančio šermukšnio,
Iš liauno karklo, iš lazdyno pumpurų,
Iš klevo, ąžuolo galingojo vainiko
Ir iš berželio balto skaidriausių ašarų.

Nieko nėra stipriau juk mano sielai,
Kaip taurė vyno, balandžio ištiesta,
Kai ryto paukštis skardų himną gieda
Ir bunda žemė, saulužės paliesta.

Ne rankomis, žvilgsniu nuglostau
Kiekvieną žiedą ankstyvos gėlės,
Juk taip, kaip aš, taip visos gėlės trokšta
Pavasarį gyvenimą mylėt.

Dar vieną taurę, dar man žalio vyno,
Ar bus kita – tikrai nebežinau.
Kol jį geriu, kol jis mane svaigina,
Save laimingą žemėje matau.