Apspito mintys tarsi medų musės,
Viena už kitą įkyriau galvoje zyzia –
Paskirki man eilėraštuko pusę,
Juk reikia pasakyt žmonėms teisybę.

Ne, to nebus. Tiesa mažai kam rūpi,
Į ją net laikraščiai kreiva akim nežiūri,
Va, susapnuok Seime suspaustą „sūrį“
Ar ką po patalais „žvaigždūnai“ turi.

Tik prie ausies kita mintis ropoja –
Būk patriotas, dainos tėvynei reikia,
Kad būrio vyrai darniai muštų koja
Gal net geriau ir už kareivį Šveiką.

Ne ne, senos mados nesiūlyk,
Populiaru tik eurointegracija.
Tautų spalvotą savitumą
Užspaudė baimė, niveliacija.

Mintelės pyksta, viršun lipa,
Plonais, storais balseliais šaukia –
Svarbiausia juk dabar politika,
Geros valdžios lietuviai laukia.

Na, kol tik laukia – nieko gero,
Gerų valdžių dangus nesėja.
Kiekvieno Jurgio kepurėlė savo
Balsuojant gal galvot tingėjo?

Minčių tai daug, tik nieko gero,
Rimtų romanų nieks neskaito.
Matyt, vėl teks „nuleisti“ garą
Ir atsisėst ant upės šlaito.

Rašysiu, kaip Nevėžis teka,
Kaip gluosniai ilgesingai žiūri,
Ką ievos žalios skroblui šneka,
Ar daug baltų drobelių turi?