Ar nepasigendu savęs vėjams iš lūpų
vis stipriau už stygų tempiant natas
Nebežinau melodijos savo ir balsą keičia
krentančių žemėn drugelių smūgiai
Dar gaudyti norisi bet sunkūs delnai
rausvus sparnelius į kaitinančias žarijas
o ašaros pelenais pavertusios nukrenta

Ar nepasigendu savęs vėjams iš lūpų
lengviau išnešant nesudygusias sėklas
nei pati žemė atsidūrė many o dabar
pro langą į nežinomus tolius lyg siela
išskrendra daigeliais ir nebeprisimenu

Lyg ir nepasigendu tik šį pavasarį
kaip niekad artima pražydusi pieva
nes tarp išsklaidytų daigelių jaučiu
tyliai šypsenoj slepia laisvę manieji