Pavasaris. Susirišau kuodą, kad jusčiau vėjo glosčiojimus ir galvočiau, kad  kažkas mane globoja.  Visai panašiai kaip, kai seniau draugas bandydavo mane išgąsdinti. Sodelyje, pilna dilgėlynų, prikritę obuolių, į medinę tvorą glaudžiasi serbentų krūmai – per daug augmenijos. Žinojimas, kad esu viena, nejaukumas ir baimė, pajutus kitą žmogišką būtybę. Išsigąsdavau, bet ne dėl to, kad jis uždengdavo iš už nugaros akis. Nes gręžiantis pasižiūrėti, bet vis dar  uždengtom akim, apsisukdavo ir pasaulis.

   Pasaulis apsisuko ir aš nebežinau priežasčių, kodėl aš bendrauju su žmonėmis. Jei turėčiau tikslą, galėčiau sukoncentruoti visą save į jį. Ir tik pasiekusi kažko grįžti, tapti reikalinga ne tik iš dyko buvimo. Nuojautomis vedama, kad taip turi būti, kad reikia tik ieškoti tikslo, sugriausiu dabartinius savo ryšius. Aš tik dėl artimų žmonių.
  Noriu, kad jis manęs nekęstu. Kai jis su manim, per mažai koncentruojasi į studijas. Pasakiau jam, kad mes tik gyvenom toj pačioj pusėj- lyg kaimynai, bet ne draugai. Jis man įrodinėjo, kad ne veltui bendravome taip ilgai, kad net nebepamenan kaip susipažinom. Galiausiai pasidavė.
Manęs neįtikinsi.

   Jusdama kaltę užsidarau pavasariniam apsivalymui. Galvoju savo kambaryje, kad irgi noriu kurti kaip ir jis. Juodu moliniu ąsotėliu laistau gėles. Nemoku atsakingai, apskaičiuotai - pro vazonėlį ir net iš lėkštelės apačioj veržiasi vanduo.  Švarėji kažkaip pats, kai gaivini palinkusius stiebus, kai energingai šluoji grindis ir ypač kai džiaustai skalbinius, o šie kvepia. Žiūrint į savo nubrozdintas nežinia kur rankas smagu žinoti - buvau naudinga.  

   Išmokau naudingai gyventi, kai atsikračiau žmonių, ir susiradau naują globą-ją, visada malonią, spinduliuojančią lyg atvėrusią pačią savo šerdį. Nežinai ar be reikalo su žmonėmis susipažįsti, nes jie paprastai, neskausmingai tiesiog dingsta iš tavo realybės, nebesutinki. Jo nebesutikau beveik metus – persikraustė nežinomai. Žmonės kaip burbulai. Iš tada, kai mes su juo sėdėjom basakojai, jis pūtė pro plastmasinį žiedą. Ir taip vienas burbulas atsitrenkė į apykaklę - sprogo, kitas į skruostą - sprogo, trečias sprogo ir neatsitrenkęs. Bet jis mokėjo sukabinti burbulus ant kieto paviršiaus į grupelę, bent kokis šešis, su vienu centre. Galbūt aš sukursiu tokią grupelę, bet pirma reikia pamato.

   Dabar žinau, kad žmogui pakankamai duota. Pas ją išmokau imti visko mažais kiekiais. Jei kosčiu užplikomi čiobreliai, nudegimai dangstomi alavijo lapais, temperatūrą numuša liepžiedžiai. Nors gyvenam kaip du svetimi žmonės man gera, kai ji slaugo mane sergančią, arba įsivaizduoju kaip būtų malonu,  slapčia apsodinti jos darželį, būtų smagu šiek tiek savo veiklos dedikuoti jai. Žmonės gražūs atskirai, savo mintimis, bet realybė juos nugludina. Galbūt dėl to jie tampa tik labiau įvairiaspalviai, įmaišoma tamsesnių atspalvių.

   Gal nelaimės prasidėjo nuo to laiko kai maža buvau, ties sunkiu ąžuoliniais rėmais veidrodžiu. Gražus tai buvo daiktas. Ir kažkodėl nukrito, tik užsidengiau. Kažkur svečiuose, ne mano erdvėj. Bijojau apkaltins, šeimininkė išpeikė, neva man dabar nesiseks septynerius metus. Taip ir vaikštau, nežinau, kiek dar veidrodžių spėjau sudaužyti, limitas nepraeina. Turbūt tame sename veidrodyje buvo tikrasis mano atspindys, sugebėjo suvirpinti erdvę, gal norėjo mane įtraukti. Valau vonioje veidrodį, nesijaučiu tokia, kaip jis rodo, tokia silpna. Aš pasikeičiau, pati iš savęs, skaldydama, bet kokį nusistovėjimą iki šipulių, nes vis atrodo ne tokia noriu būti. Labiau naudingesnė, nepapeikiama. Štai tokia yra beprotybė.

   Aš visada abejojau. Buvau norėjusi jį susirasti ir nustebinti. Jis turbūt atsitraukė nuo manęs, persikėlęs kitur, nes nujautė mano svirduliavimus. Aš turiau grįžti pas jį tvirta, kad nepasikartočiau, kad nebesimėgaučiau nekenčiama – reikėjo išrausti iš savo sielos grynuolį, kurio pati nepaneigčiau. Tik dabar neseniai grįždama į savo seną būstą, aptikau, kad jis persikraustė šalimais. Per ilgai buvau pas ją užsidariusi, suvokiau, kad manęs šitas miestas nebepažįsta – visur pilna naujų veidų, statomi nematyti pastatai. Tolstanti realybė - nieko užsikabinti. Atrakinau buto duris. Jau koridoriuje mačiau, kad nuo menkiausio klestelėjimo sūkuriuoja dulkių kamuoliai. Vaizduotėje vinguriavo įvairios formos, jukinaus prie jų – manęs čia nebuvo, jokių praeities ženklų. Net mano draugo užuominų – to malonaus rudaplaukio  paišaliojančio eskizus vaikio. Tik paskui išgirdau jo keistą pažįstamą juoką už sienos. Jis persikraustė, turbūt kad universitetas buvo visai greta. Turbūt turėčiau pasisveikinti. Sėdėjau ir klausiausi lyg palaiminimo, bet žinojau, kad neužsuksiu. Būryje kaip skruzdėlyne mes per maži padarai. Nesugebam išlaisvinti savo potencialo.

   Paskutinis darbas, čia senajam bute. Valau vonią, egzorcizmas paskutinėms namų dvasioms - šliaužioja cukriniai žvyninukai. Čia dar gyvena antgamtiškumas, yra dar manyje - reikia nusiraminti, išsivalyti. Prileidžiu per karšto vandens, garuoja ir kondensuojasi ant plytelių. Laukiu vėstant. Jau išsimaudžius mano atvaizdas keistai išsikraipęs nuo blizgių plytelių paviršiaus: kojos plonėja viršun, o galva miniatiūrinis priedas - žiūrint iš viršaus, kaip į šešėlį.

   Realybėje kvailioja dvasios. Žinau, lauke pagaliau dingo nykštukai kandžiojantys ausis šalčio protrūkiais. Kaip tik pumpuruoja medžiai. Pats laikas kūrimui, gėrio jaukinimui. Taip norėčiau išlikti briaunotu akmenėliu, bet ir mane klimatas nugludina. Atneščiau jam kaip skruzdė ant nugaros, savo vargu nors šapelį tikrumo. Pasidalintumėm ir krykštumėm kaip vaikai, neskolingi vienas kitam, lygiaverčiai.