Kaip aštuonakis voras,
vabzdžio tykantis tamsoj,
numezgęs pražūtingai lipnų tinklą.
Savęs, link pažinimo vaisiaus medituoju dvasios gilumoj.
Būtis atsiveria man.
Aš!š..
Nuo šiol esu tiktai istorija,
į pražūtingą žemės knygą įrašyta.

Ir nebėra many daugiau slogos!
Kvėpuoti trukdžiusio man laiko trilypumo.
Nusikračiau subjektyvumo,
laisvė man.
Daugiau nereikia šelpti vargšo kūno.

O ištaka visų daiktų didi!
Atsižadėdamas savęs pasineriu į tavo salsvą begalybės pynę.
Kaip pribuvėjo išminties nunuodytojo kitados galvoj.
Nėra many daugiau jausmų,
o vien tiktai ramybė.