Žemės paslapties man niekad neįspėti:
Kaip iš juodos gelmės žiedų grožybė kyla,
Kaip rugio, kviečio grūdą belieka tik pasėti
Ir rudenį delnan srovė auksinė byra?

Ji iškelia menkutę žolę ir ąžuolą galiūną,
Jėgų suteikia paukščiui, skruzdei, miško žvėriui,
Sukaustyta šalčiu, kantri per žiemą būna,
Pavasarį prabus ir žalumu kiekvienas gėris.

Iškylame iš jos savais keliais pilni gyvybės,
Troškimų ir grožiu pražydusios jaunystės.
Ilguose metų keliuose dažnai toli nuklydę,
Sugrįžtame atgal ilgėdamies ramybės.

O žemė priima... lyg motina. Neatstumia nė vieno.
Nereikia jai ataskaitų, darbų ir antpečių garbingų.
Priėmusi glėbin, ji sergi nebūtį, o gal tik miegą,
Kad žmogumi arba žole vėl kažkada atgimtum.

Kai sakome, kad mylim žemę –
Mes mylim ir save – gal buvusį, gal būsimą,
Dangaus ir žemės  paslaptį,
Ratu vis einančią, savy gyvybę turinčią.