Tu su vėju atklysk,
su lietaus lašu pasibelski į stiklą,
kol upeliai visi neišdžiūvo
ir medžių viršūnės dar laukia...
Atkeliauk su naktim,
su tamsos nupieštais
beformiais vaiduokliais
po senovine mano močiutės kėde.
Širdies gilumoj pasilik,
su lietum ir su vėju lėtai atkeliavusi,
glostyk skruostą
pavargusiu savo sparnu,
kad artėjantis rytas
manę nepažadintų...