Už ką, kodėl?
(Dažnai kapinėse tenka pamatyti
net su Dievo Kančia pamestus senus medinius kryžius)
Už ką? Kodėl, žmogau, jį palikai!
Ar nebereikia tau daugiau paguodos?
Kryžius – ne vien tik medis, pagaliai,
Nors būtų jau supuvęs ir pajuodęs.
Sakai, brangusis marmuras geriau:
Šlifuotas, vario raidės švyti.
Va, ir kryželis įbrėžtas... dailiau,
Nors jis visai visai mažytis.
Kryžium paženklino supiltą kapą,
Brangiausią sielą pavedė globoti.
Pašventino. Po metų jau į šalį meta.
Sunku ką pasakyt, skaudu galvoti.
Tėveliai mokė – šventą, šiukštu, bet kur nemesti,
Ko nebereikia – ugniai atiduoti,
O Dievo Kančią parsinešti,
Gėle, paveikslėliu papuošti.
Dievas ne aukso, marmuro iš mūsų prašo,
Tik meilės, pagarbos, širdies gerumo.
Jam žemės turtai neverti nė grašio,
Nes žemę ir žvaigždes JISAI sukūrė.
Aš nesakau, kad žmogus menkas, prastas.
Oi ne, jis gavo kibirkštį pažinti, kurti,
Tik gautą dovaną naudot blogai įprato –
Pamėgo kurt vien trumpalaikį turtą.
Supyksta žemė, vandenys pakyla,
Ir žmogui nieko nieko nebelieka,
Tik akimis ieškoti Kryžiaus
Ir, radus Jį, vėl prisiminti Dievą.