ir buvo nebylės dienos
susegtos amžinu ilgesiu
tolimesnės už rytdieną
iki šerdies įsiėdusios

tik sirpstančio pumpuro garsas
giliau už mintis įsismelkęs
neleido sielai nudžiūti
darsyk tavęs neišvydus

kol ištiesė vėjas rankas
kol beržas plaukus paleido
saugojau mūsų žodžius
į stangią karną sudėtus

dar negimė grumstas delnuos
dangaus neatsižiūrėjo
dar spurda po širdimi
gyvybė trapi bet mūsų