Lietuvos žemelę šventą,
Amžių šitiek priešai bandė –
Iš žemėlapio ištrint,
Su purvais ir žemėm maišė,
Bandė garbę mūs sutrypt.
Į mūs mylimą ir gražų kraštą,
Plūdo atėjūnai su svita,
Svetimoj žemelėj ruošės –
Puotą didžią išsikelt.
Bet svetingi buvo mūsų bočiai,
Pasitiko priešą su druska,
Kam per galvą vėzdu davė,
O ką užvertė visam.
Taip per amžius kovos vyko,
Degė žemė Lietuvos,
Daug narsių didvyrių vyrų,
Guldė galvas, nesulaukdami aušros.
Nepakentę priešo jungo,
Nesiklausė jo kalbos šlykščios,
Su daina ir meile šaliai,
Stojo ginti Lietuvos!
O garbės ugnis ruseno –
Degė lyg aukšti laužai pily,
Su kiekvienu oru gurkšniu,
Matėsi Tėvynės ateitis šviesi!
Nepabūgę šalto kieto kapo,
Tepapuošto kryžiumi kukliu,
Už Tėvynės brangią laisvę,
Jos vaikai kovojo viltimi!
Per daug amžių žemę gimtą,
Vilgė kraujas lig gelmių,
O motulės ašarų lyg marių,
Priverkė apvaizdoje dangaus.
Taip kiekvienas kraujo lašas,
Mylimosios ašara sūri,
Tapo pamatu brandžios vienybės,
Simboliu Tėvynės ir Tautos!
Ir šiandien tegul kiekvienas niekšas žino,
Kad ši žemė mums brangi,
Kaip mes mylime gimtinę,
Esam jos vaikai visi!
Taip per amžius buvo,
Taip per amžius bus,
Vėliava valstybės - bokšte Gedimino,
O Tėvynės laisvė – kiekvienoj širdy!

2011-03-11