3

Praverki langą, - padūkęs vėjas brazda,
Matyt, apsvaigo nuo beržų palieto vyno,
Nuo kvapo žalumos kuri ištvino,
Kai dangus smigtelėjo ugninę lazdą.

Palik meilužę savo įnoringą
Ir svaigulio draugus likimo duotus,
Palik savigraužą - irzlųjį akuotą,
Bėk į lietų, kurs gyvastim į žemę krinta.

Tai - visai kita, mielas broli vėjau, -
Pilnatvė - tai, o aš vis stygiuje svaigstu.
Meilužė šnabžda: nėra vaistų
Nuo ilgesio ir liūdesio, todėl vaikėju.

Kad lyja godžiai, žiedlapiais pasninga -
Vai klykia ievos baltos paupiais, -
Šią nuodėmę joms Viešpats pats atleis -
O visa tai - iš už lango sapnininko.