Pilnatis
Mėnulio pilnatis plaukia pro vakarėjančio dangaus praskydusius debesis,
nė kiek nepakeisdama savo ryškumo.
Sugirgžda durys, nuvarva paskutinis lašas.
Atslenka sulysus vienatvė
„Nusišypsok!“ – įpareigoju save, bet nerandu lietuviško atitikmens „Agape…“
Pažyra daugtaškiai, tarsi brangakmenių vėrinys nuo Tavojo kaklo.
Tiek to! – savyje jauti užslėptą graudulį.
Tiek to! – dar kartą kartoji
ir nueini.
Mėnulio pilnatis įnirtingai plaukia,
bandydama kuo greičiau nusiirti iki sekančio debesies.
Rytui išaušus
ir vėl:
pro debesis,
pažinimą,
į save
-
į tave
-
.
.