Giedojau eilėraštį...
  
                    Saulė ir kelmo nelenkia.
                    Saulė teka, bimbalas lekia.
                    Saulė pilnus pamatus vaikų priperi.
                                        (Iš patarlių ir priežodžių)

     Jau nemaniau, kad galėčiau užmigti – akys uždengtos akių vokais, bet gyvos; ten savaime įsižiebia ir gesta visokiausi pažįstami- nepažįstami vaizdai. Retai geriau pavyksta į kurį nors įsižiūrėti, tačiau nesunkiai atpažįstu pirmuosius atėjusius į Akligatvį gyventojus – Vytautą Beinorą, Mindaugą Račkauską, Vlado ir Marijos Leonavičių žentą Algį Rudį, eigulį ??? ir, žinoma, Alfonsą Jocį. Net nesuprantu, kad jie jau išėję ir, galbūt, reikėtų persižegnoti, kad galėčiau juos patrukdyti pasikalbėjimu ar bent pasilabinti - nusišypso prabėgdami ir išnyksta, kol po valandėlės kitos vėl išnyra iš miglų ar ūkų. Bet netikėtai viskas dingo - pašokau iš patalo, skubėdamas susirasti laikrodžio ciferblate tiksintį laiką. Ačiū die, saulė dar nebuvo patekėjusi. Tai man brangiausias, prasmingiausias kiekvienos paros laikas. Kai gyvenu sode, visuomet ateinu saulės patekėjimo laukti prie šiaurinio Pastogės departamento lango -  nesvarbu, ar ją matau pasirodančią dangaus skliaute, ar ne. Toks įprotis atsirado lyg savaime, tačiau vėliau jį įprasmino kasrytiniai susitikimai su varduvininkais iš „Lietuvio kalendoriaus“. Ateidavo keliomis minutėmis anksčiau prieš saulės patekėjimą ir, sulaukę jo, glostydavome akimis dangaus lopinėlį, iš kur tuo metu šviesulys siųsdavo spindulius būtent į mūsų naują dieną. Dažniau būdavo, kad nepamatydavome, kaip jie sukrenta į akis, tačiau net patarlėms ir priežodžiams netikėdavome, jog, esą, „ir saulė ne visuomet šviečia“ ar [„kol saulė patekės, rasa ir akis išės‘.  Buvome sutarę, kad patekant saulei, net jeigu labai skaudėtų, privalome pasakyti jai kažką gero, mielo, neužmiršti jautriai siela ir akių matymu, kilstelėti ją į dienos erdvę. Man buvo apmaudu, kad šįkart nepasiruošiau kažką gero pasakyti varduvininkams ir kai laiko iki jų atėjimo beliko labai nedaug, pasiėmiau senus užrašus, tikėdamasis susirasti reikalingą   skaitymėlį ar jo fragmentą tokiai progai. „Taigi tekėk, saulele, kad ir po debesėliu, - kalbu mintyse, - suspėsiu ateiti pasitikti į man šventą vietą. Mažai betrūkę, kad iškrisčiau kaip boba iš ratų, bet štai jau įprastoje vietoje laukiu varduvininkų ir tavęs. Tekėk!. Nors pečiaus nešildai, bet žmogaus sielą visados“.
   Betgi ko delsia varduvininkai?
   Žvalgausi, laukiu, kad išgirsčiau, tačiau tik vis garsiau tiksi laikrodis, atskaičiuodamas sekundę po sekundės. Ne, tokio neramaus laukimo neprisimenu. Jau abejoju, ar reikės skaityti iš senų užrašų, kuriuos laikau padėtus ir atverstus ant palangės. Net neskaitydamas, regis,  atsimenu, kaip rašiau:
   (...) buvau „ant ratų“. Nuo vieno Vilniaus pakraščio važiavau į kitą, paskui – atgal. Su savimi turėjau ir Alfonso Jocio eilėraštį knygutėje „Ieškojau nesamos žvaigždės“. Dievai žino kodėl, bet  pabijojau jį skaityti viešumoje. Apie tris valandas praleidęs autobusuose- troleibusuose nedrįsau perskaityti nei eilutės, nei žodelio. Svarbiausia to priežastis, matyt, ta, kad net du kartus reikėję pravažiuoti šalia Kalvarijos turgaus. Troleibusuose - autobusuose tokiu laiku susirenka nemažai prekeivių ir kažkodėl  baisu, jeigu kažkas pamatęs, kad skaitau eilėraštį „ Iš kur atsiranda poetai“, sumanytų jį nusipirkti. Derėtųsi, siūlytų kainą, nuoširdžiai manydami, kad galima nusipirkti ir poeto širdį. “
   - Neateis jie. Jau nėra laiko ateiti. Kažkas, matyt, svarbaus nutrūko, - išgirstu Leokadiją, bet greitai laikrodžio rodyklė šokteli į laiko padalą [b]7‘ 14‘‘[/b], o aš irgi pašaukiu: - Stop! Saulė teka. – Ir  užgiedojau - kaip  tuomet atrodė- tai dienai labiausiai reikalingą eilėraštį. Taip, taip,  ne dainą, o eilėraštį:

Aikštė man ši - tai vėliavos minios,
Tai murmesys ir šventas gausmas jos.
Aikštė ši, kaip ugnikalnis rūstus,
Užkūrus ugnį vidur miesto.
Ji man, kaip laisvės varpas atkaklus,
Kaip vyriška giesmė poeto...
Jau, regis, geso žvakė ir žmogus
Ir Dievas traukėsi iš krašto,
Palikdamas bažnyčias ir namus
Be atgailos, be Švento Rašto.
Bet va - iš žemės, plytų, akmenų
Prasiveržė liepsna ir dega,
Ir klaupias aikštėje minia žmonių
Prie savo kryžių ir nelaisvių.
  
    Bažnyčiose, ypač sovietiniais laikais, regis, būdavau dažniau, tačiau dabar, į senatvę, toks poreikis atkrito. Net negalvojau, kodėl taip, bet tikra tiesa, kad ten būdamas negiedodavau net giedant kone visai bažnyčiai. Ir šit kaip perkūnas iš giedro dangaus – giedu. Regis, ne taip blogai,  kad pradėjus antrą posmą,  prie mano balso prigludo ir Leokadijos:    

Aikštė  ši man - it vėliavos minios,
It žodžiai atnešti čia iš maldos.
Ir krūpčioja kaip žvakės aukštumoj
Mūs širdys, viltį apkabinę,
O laisvas žodis, sirpdamas burnoj,
Dainavo laisvę ir Tėvynę.
Čia vėl mes buvom „Žalgirio“ pulkais
Ir priešas neatlaikęs, bėgo
Ir vaikščiojo po aikštę angelai
Rudom lietuviškom sermėgom.
Kartu su bočiais midų gėrėm jų,
Mus kalavijais jie žegnojo,
Pabarstė galvas pelenais pilių
Ir laimino aušrom rytojų.

Šita aikštė man - vėliavos minios,
Prie jų ištartas vardas Lietuvos.
Čia grįžo Kristus. Kaip dabar regiu -
Nuo kryžiaus lyg stebuklas kėlės
Ir mūsų kraują pavertė vynu
Ir pats už Lietuvą išgėrė.
O lūpos saldžios buvo ir smagu
Įkvėpti į krūtinę orą,
Kartojau sau - pavasariais tikiu,
Į ateitį tautos, jos šlovę.

O vidur miesto — deganti ugnis.
Visa aikštė skaisti kaip saulė.
Iš bočių rankų imame kalavijus,
O į bažnyčias Jėzaus kryžių nešam.
Šitoj aikštėj — ir vėl pradžia
Tautos ir Dievo,
Tavo ir - labai tikiu - kad mano
       („Katedros aikštė“, 2008-03-03)

   Giedojimas su Leokadija baigėsi. Mano kaulams rytas apniukęs, žvarbus, bet jaučiau, kad įdienojus šilumos padaugės.  O pirmi žodžiai, kuriuos  išgirdau, užsičiaupus giedančiai gerklei, buvo Leokadijos.
   - Betgi tu gebi ne tik bliauti. Vargonininkui, aišku, neprilygsti, bet, bet... Per tiek kartu pragyventų metų pirmą kartą girdžiu. O Viešpatie, kaip džiaugiuosi, kad jie, varduvininkai, neatėjo...