Tokios liūdnos jos akys,
Šypsosi tamsios akys,
Tokios liūdnos jos akys...
Kaip tai prasidėjo...
Tokią kvapą gniaužiančią naktį kaip ši,
Su lengviausiu bučiniu ant mano kaktos,
Aš ėjau vienas,
Ir aplinkui oras lingavo,
Mano ledi greit bus pažįstama iš to,
Kai liūdna – žinai:
Nuotaka eina ir naktis baigiasi –
Meilės žvaigždės jos plaukuose,
Kuriems negirdėtas pareiškimas „vienas žodis“...
Tokios liūdnos mano akys.
Ji nemato...
Kiek gi tau kainavo, ką gi tu matei?
Gluosnių Motina Žalia,
Aš kviečiu vardu tave.
Ir po jos langu aš stovėjau,
Aš mylėjau jos pėdsakus kur paliko,
Ir kai ji atėjo kaip nuotaka,
Kaip man širdį skaudėjo...
Mano sausos lūpos netarė nė žodžio,
Taigi, aš vis dar laukiu.
Mano deivė girdi mano baimę tamsiausią:
Aš prabilau per vėlai...
Už tai, kad per amžius laukiau,
Miela drauge, lik sveika,
Nėr ašarų, taip liūdnai baigėsi...
Kaip ir prasidėjo...