Žiūrėdamas į tolį, ežero pakrantėje stovintis vyriškis netikėtai sušuko:
- Plaukiu, kiek gi galima bijoti?- ir pasisukęs jūros pusėn į žalią valtį įmetė seną nutriušusią kuprinę.
Jis buvo aukštas, vidutinio sudėjimo, dėvėjo mėlynus džinsus, atsegtų marškinių kraštus vėjas plaikstė į šalį. Į raumeningą krūtinę atsimušantis vėjas susigūžęs traukėsi atgalios. Ant rudų akių ir baltos kaktos krito tamsių plaukų sruogos. Nubraukęs ranka plaukus, toliau plušėjo prie valties spynos, niekaip jos neatrakindamas. Gal tai buvo ženklas, kurio jis nepastebėjo, kurio nepastebėjo net šalia ošiantys medžiai. Vyriškis turėjo stiprias rankas, bet jos atrodė švelnios. Pagaliau spyna buvo įveikta, o jo veidą papuošė pergalinga šypsena, kurią greit persmelkė abejonės veide, mažos raukšlės aplink akis, jas darė dar akivaizdesnes. Nusiavęs šlepetes, įmetė jas prie kuprinės. Pats įlipo į valtį ir šįkart jau drebančiu balsu tyliai tarė:
- Plaukiu, nusibodo gyventi baimėje, nusibodo bijoti jūros, jei ji pasiėmė mano artimuosius, dar nereiškia, kad ji pasiims ir mane,- pažvelgęs į pakrantės medžius pradėjo irkluoti.
Vyras puikiai mokėjo elgtis valtyje, puikiai ją valdė, tačiau jis nebuvo panašus į vietinius, nuo jo dvelkė tam tikrai elegancija, jautėsi švelnumas.
Dar kartą pasisukęs kranto pusėn, paskutinį kartą pamojavo medžiams.
                                                            
                                                                             ***

Praėjus kelioms dienoms nuo vyro išplaukimo medžiai vis dar siautulingai tebeošė, o vėjas siautė dar stipriau. Į krantą jis parnešė žalią valtį, kuri buvo tuščia. Jūra pasiglemžė vyriškį, gal jis to ir tikėjosi? Manau, kad atsakymo niekas nebesužinos, gal vėjas ir numano, bet pergalingai tyli, nuraminęs klevus.