Akligatvis...

  - Net keista, kad taip greitai laikas praeina, bet ar ne perdaug malkų suspėjau priskaldyti galvoje, pamąstant apie gyvenimą, kuriame reikėjo ilgai būti ir nieko nepadaryti, o kas padaryta- ne taip.
   - Dar paskaityk M. Gorkio „Makarą Čiudrą. “  Čigonas, kad ji kur, bet pabandyk jam prilygti. Tik įsiklausyk: „Argi tu manai, kad  esi kam reikalingas? Tu ne duona, ne lazda ir niekam tavęs nereikia“ Ko jaudinies, kad kažkas nepadaryta ar ne taip padaryta.
                                                                      (Iš pasikalbėjimų su savimi)


   Laikas nejuda. Kažkas sugriuvo, susilaužė ir mėtosi po smegenis kaip po rudenio lauką. Žolė neauga jau, neželia ir reikalingas plūgas, kad arimai užpildytų tokią nykumą. Taip nedažnai atsitinka, bet dabar vis dažniau, tačiau papasakoti šitą  jauseną pabandžiau jau senokai...

Trapus gyvenimas.
Ir jau neskauda,
Kai lūžta gabalais
Ir dingsta nežinia net kur.
Daiktai išmėtyti po būtį,
Apniukę žodžiai
Jau nežino
Ką daryti su savim.

Kažkas šalia pravirko.
Kitas – juokiasi atšipusiu balsu.
Visi vis skuba,
Vienas į save grįžtu
Ir tarp daiktų išmėtytų,
Sukūręs ugnį,
Dar šildausi būties
Atodūsiu skaudžiu.
  („Dar šildausi... “)
  
   - Kada tai?
   - Parašyta? Neprisimenu. Bet ne šiandien, ir net ne šiemet, - kalbuosi su savimi, bijodamas kad į tylą neateitų kažkas iš kitur. Bet kartu jaučiu, kad net ir baimė atselina jausdama jai geriausią veiklai laiką. Jis dabar buvo toks, kokio jai reikėjo. Nakties tamsa tirštai apgulė Balsių sodus, pasilikę žiemai jo gyventojai sukrito į patalus – vienas kitas žiburėlis ir nieko nematyti, net panosėje už lyg rašalu tamsa aplieto lango. Bet taip tik akims akla, o iš tikrųjų matau kas kur ir kaip čia sudėliota. Kalbu, aišku, apie artimiausią aplinką, kuri, sakykime, panosėje ir kurioje sutilpę Akligatvio kaimynai. Nežinau, ar kas dar taip šį keliuką vadina – AKLIGATVIS.  Artimiausios gatvės sunumeruotos ir šitoji oficialiai vadinama Balsių Sodų 1-ąja, bet nuo to laiko, kai sovietinių laikų sodininkai tapo privatininkais, kai savo valdas aptvėrė tvoromis, gatvės įgavo aiškius kontūrus – mūsiškė išsiskiria tuo, kad ji bene trumpiausia ir nepravažiuojama, nes vakarinį jos galą užrišo Stasio ir Romos Žegliūnų tvora. Sunku pasakyti, kas čia dar taip greitai išaugo kaip jos. Pradžioje  atrodė, kad tvoros sujauks aplinką, nustelbs žalią, linksmą sodų gyvenimą, tačiau taip neatsitiko. Ir, matyt, pirmiausia todėl, kad jau suspėta įprasti prie gyvenimo su tvoromis, bet štai Vidos Jocienės - Alfonso našlės – tvora kitokia, ji pasodinta ir auga tujomis. Žiema ar vasara, ji žaliuoja, bet ar daug kam rūpi, kad jos  sumanytojas jau Anapilio gyventojas. Ir bendrai, ar daug kam rūpi, kad daug šios gatvės ir aplinkos kūrėjų jau Amžinos šalies gyventojai.
    - Ar manai, kad nerūpi? - girdžiu it kas būtų į ausis įšokęs, o paskui suprantu, kad ir aš pats vis dažniau prisimenu ne tik Alfonsą Jocį, bet taip pat ir kitus išėjusius iš šios gatvės, beje, kartais net pabandydamas atsiminti užrašais. Tačiau šįkart labiausia rūpėjo žvilgterėti į nurašytus nuo ąžuolo talmudo ženklus. Kažkas lyg nenuginčytinai kalbėjo, kad būsiu įtikintas, jog vienas iš  brėžinių kone tapatus Akligatviui. Pirmą kartą ruošiausi pavartyti šituos savo užrašus, aiškiai suvokdama, ko noriu juose pamatyti.
   Ir – ką gi? Kaip pakuždėta, taip surasta nepaisant, kad save įtikinėjau, jog atsitiktini dalykai neturėtų stebinti senatve apkerpėjusį žmogų, tačiau taip nebuvo – buvau jautresnis, jaunesnis, geriau suvokiantis ir atmintyje atkuto, atrodytų, seniai užmiršti ir niekam – net  man pačiam - nereikalingai dalykai. Prisiminiau čia atėjusį prieš beveik 30 metų, dar stiprų, daugiau kumpuotą negu pilvotą ir negalvojantį, kad ateis laikas ir reikės išdejuoti paskutinius žmogaus gyvenimo atodūsius. Laukas tuščias, plynas, ištiestas kaip paklodė  netoli vakarinio girios pakraščio ir prismaigstytas lazdų, žymėjusių išmatuotus sklypus. 72- asis atiteko mano žmonos daliai...
   - Vis žadėjai, kad pastatysi namą. Prašom.  statyk. Klok pamatus ir statyk...
   - Tu- ką?  Sapnuoji?
   - Betgi žadėjai.
   - Na taip, bet negi  juokų nesupranti. Ne tokie finansai, kad pastatyčiau.
   - Tu kaip nori, o aš vaismedį - kitą, trečią tikrai pasodinsiu.
   Taip prasidėjo mudviejų Balsių sodai su, sakytumei, gimtuoju Akligatviu, kuris dabar man pateikė tokį netikėtą siurprizą. Priešinausi, nesidaviau įtikinamas, bet pagal nurašytą nuo ąžuolo brėžinį, galėjau drąsiai įvardinti ir rodyti Akligatvio gyventojų tvoromis aptvertus savo sodus su jų statiniais. O naktis tamsi, nepermatoma akimis, o vis dėlto nepaprastai šviesi atmintimi, kuomet nedrąsu, net neįmanoma sakyti, kad kol joje vyksta toks gyvenimas, kažkas iš šios gatvės išėjo gyventi į Anapilį.
   Puikiai suprantu, kad šitaip iš mano lūpų išgirstas pasakojimas labiau panašus į girto žmogaus sapaliojimą, kad niekas neleis sau tuo tikėti, o man, beje, dėl to kažkodėl pasidaro linksmiau. Ir smagu  buvo suradus bet  kokius užrašus apie gyvenimą Balsiuose, dėti  juos į  krūvą, lyginti, glostyti, ruošiant  juos rytojaus dieną pasivežti į Naujininkus. Prieš supdamasis į patalus paskutinei metų nakvynei savo Pastogės departamente dar perskaičiau ir tokį užrašą:
  
    “Jau nemaniau, kad ateisiu, bet atėjau. Tačiau nuotaika tokia, jog nežinau, kaip ją apibudinti. Kita vertus, juk niekas to ir neprašo.
Ir štai skaitau tavo, Alfonsai:  
    
     Prašom
     Naudokitės mano širdimi.

    Ir suprantu, kad eilėraščio eilučių prasmė neišliko taip, kaip ji  suvokta tada, prieš beveik 40 metų, tada, kai širdis plakė krūtinėje, tada, kai dar nebuvo 1996 m rugpjūčio 23 d.
    Lemtis Alfonso į XXI a. neįsileido. Ir nepaisant:

     Prašom,
     Naudokitės mano širdimi.

    Manau, kad šių dvejų eilučių jau užtektų. Skaitymai nereikalingi, kai jie praslysta pro smegenis, aptaškę juos tik gražiausiais žodžiais ar vaizdais. O čia va... jau greitai 13 metų, kai žmogus miręs, bet taip, kad gali pasiūlyti savo širdį. Turbūt pirmą kartą skaitau eilėraštį, kuomet suprantu, kad šių dviejų eilučių tikrai pakanka, kad užtektų pagalvoti apie žmogau būties dalykus. Tačiau neiškenčiu ir perskaitau kitas dvi posmo eilutes:  

     Jeigu Jums reikia –
     Galite sužeisti.
    
    Taigi širdį
    Te atleidžia man dievai, bet A. Jociui reikėjo šias eilutės ne tik parašyti, bet ir numirti, kad jas galima būtų perskaityti būtent taip, kaip jas perskaitau dabar“.
    
   Žvilgteriu ir matau, kad šis mano užrašas iš 2009 metų. Vadinasi, pradėtas darbas dar nebaigtas. Nušluostau dulkes ir, prisiminęs Makarą Čiudrą, pagalvoju, kad turbūt dar ne laikas  sakyti: „ Tu ne duona, ne lazda ir niekam tavęs nereikia“.
   - Labos nakties. Rytoj grįžtame į Naujininkus.