Ir visgi koks gi tas mokyklinis gyvenimas? 1

Visko pradžia

Šiandien, pirmoji mano diena mokykloje. Apskritai – pirma. Ne, mane ne septyneri, man – penkiolika. Nuo mažens buvau mokoma namuose, vien dėl to, kad buvau vienturtė. Turėjau viską, bet tik ne draugų. Anksčiau paklusdavau tėvams. Su mielu noru mokiausi namie. Bet kartą parke pamačiau merginų grupelę.  Greičiausiai jos ėjo namo iš mokyklos, bet juokėsi ir džiaugėsi. Mane apėmė pavydas. Tada ir nusprendžiau. Man metas į tikrą mokyklą.  Per vasarą turėjau įtikinti savo tėvus, jog man metas į tikrą mokyklą.  Ir atsakymo „NE“ nepriimsiu.  Iš pradžių man sekėsi sunkiai. Jie buvo visiškai prieš. Tėvai matyt manė, kad man namie su jais geriau. Bet buvo tik birželis, tai nebuvo ko baimintis. Netruko ateiti ir liepa. Kiekvieną dieną įnirtingai tėvų prašiau, kad mane leistų į mokyklą. Bet atsakymas kiekvieną dieną buvo tas pats.  Atėjus rugpjūčio viduriui  jau buvau be nuleidžianti rankas, kai man nusišypsojo laimė.  Mama per kažkokį trenktą seminarą išgirdo apie puikios reputacijos mokyklą sostinėje. Po ilgų mamos ir tėčio svarstymų mane tenai išgrūdo laikyti stojamųjų egzaminų. Mokinausi  tris dienas ir tris naktis (tiek bebuvo likę iki egzaminų), kol galiausiai žengiau laikyti egzamino.  Didžiulė salė su daugybe kėdžių man buvo naujiena, o šitiek daug mokinių tuo labiau. Visas tas šurmulys pradžioje man buvo nauja patirtis, bet po įžanginių žodžių visi susėdom į vietas ir gavom šūsnį lapų su šimtais klausimų. Tam tebuvo skirta pusantros valandos. Vos pradėjusi maniau, kad neįveiksiu, nes mėgstu panikuot, bet pavertusi klausimus toliau supratau, kad klausimai nėra tokie jau sunkūs.
Po dviejų savaičių sužinojau egzamino rezultatus. Surinkau devyniasdešimt iš šimto galimų. Genijus – kitaip manęs nepavadinsi. Jaučiausi lyg laimėjus aukso puodą  ir supratau, kad mokykla  nuo mano namų per šimtą kilometrų.
Susipakavau svarbiausius savo daiktus ir sudėjau į mašiną. Žinau tik tiek. Gyvensiu mokyklos bendrabutyje. Kadangi jis neseniai pastatytas turėsiu atskirą kambarį kaip ir kiti mokiniai. Namo turėsiu grįžti kas antrą savaitgalį ( tik tiek pavyko išderėti iš tėvų, vis geriau nei  kiekvieną), bet vis šioks toks poilsis nuo namiškių.
Rimtai pagalvojus, aš penkiolika metų buvau atskirta nuo civilizacijos vien dėl to, kad tėvai mane per daug mylėjo. Bet metas už tai atsigriebti. Metas pažvelgi realybei į akis ir sutikti savo naują mokyklą.
Čia mokykla?! Ji tokia didelė. O kiek daug klasių. Vien devintos penkios. Manau, kadangi ši mokykla nauja atsirado daug norinčių į ją eiti. O ir stojamieji nebuvo iš lengvųjų. Manau susirinko protinga bendruomenė. Neminėjau. Mane paskyrė  į devintą B.  Dar klasiokų nemačiau, bet nekantrauju kuo greičiau susipažinti ir susibendrauti. Kažin kokia yra mokyklinė kasdienybė? Vieninteliai mano įspūdžiai yra iš skaitytų knygų, bet realybės nepalyginsi su knygomis.
Jau buvau savo kambaryje. Kaip ir galvojau jis labai patogus. Nors mažas, bet erdvus. Neapkrautas daiktais.  Yra spinta drabužiams, lentyna knygoms. Rašomasis stalas. Lova.  Kambario sienos nudažytos dangaus mėlynumo spalva. Manau, jas dar kuo nors pamarginsiu, nes per daug mėlynos. Gal išsitrauksiu savo akvarelės rinkinį ir pridėsiu kokį nors peizažą. Nors mokyklos ir nelankiau, bet mano tėtis, buvęs dailės dėstytojas, savo dalyko mane išmokė neblogai. Mama manęs nemokino. Man samdė mokytojus, kurie gerai išmanė savo profesiją. Ji siekė, kad mane pasiektų kuo geresnės žinios. Nors jai ir pavyko, bet aš tiesiog nekenčiu tokių dalykų kaip fizika, matematika. Suprantu, bet jie reikalauja per daug mąstymo.
Štai ir prakalbo mokyklos direktorius :
- Esu labai patenkintas, kad šiemet į mokyklą susirinko beveik tūkstantis mokslo ištroškusių jaunuolių. Džiugu kad kiekvienais metais jūsų vis daugėja. Manau, kad jums nusibos  klausyti šito senio kalbų, perduodu žodį prezidentui.
- Sveiki, sveikinu su naujais mokslo metais. Kviečiu prisidėti prie įvairiausių užsėmimų. Linkiu, kad šie mokslo metai jums būtų itin sėkmingi ir nepritrūktų žinių. O dabar visus maloniai kviečiame į savo klases susipažinti su klasiokais.
Kalbėjo abu gan trumpai, nors ko galėjai ir tikėtis. Juk tai prestižinė mokykla ir čia visi nori kuo greičiau sugrūsti mus į dideles klases ir uždaryti devynis mėnesiams mokykloje. O mes, mokiniai, besimaitindami karčiomis mokslo šaknimis, laukiame atostogų, kurios nušviestų mūsų pilką kasdienybę. Devinta klasė. Daug dalykų. Kažin kiek trunka viena pamoka? Kaip elgiasi visi mokiniai? Aš turiu tiek daug klausimų. Bala nematė. Dar tik rugsėjo pirmoji ir turiu daug laiko atsakyti į juos.
Man beeinant koridoriumi iki klasės, visi į mane žvelgė keistu žvilgsniu. Aš jo nesu mačiusi. Tiesą sakant, daugybė naujų emocijų ir išraiškų man nėra pažįstamos. Esu lyg nauja būtybė išleista pasaulin, kad susipažinčiau su juo. Nemanau, kad padariau ką nors blogo. Bet jų žvilgsniai skaudūs. Nežiūrėkit taip. NE!
- Palauk!  – kažkas pačiupo mane už rankos. Pirma išsigandau, bet po to atsigręžiau.
Tai buvo man nepažįstamas vaikinas (juk aš visai nepažįstu jokių vaikinų...) ir jis mane užkalbino:
- Žinai, pamačiau tave ir tu mane iš karto sužavėjai. Tavo grožis mane tiesiog apakino. Manau nebegalėsiu be tavęs gyventi...
Išgirdau kai visai netoliese grupelė vaikinų kvatoja. Tiesiog leipsta iš juoko. Kažin ką jie išvydo tokio juokingo? Ir kiti sužiuro.
- Paleisk... – tyliai pasakiau.
- Kas yra gražuole? – paklausė vaikinas.
Nieko nesakiau, nes manau... išsigandau. Tik išvadavau riešą iš jo rankos ir pasileidau bėgti. Manau perbėgau visą koridorių, kol už mano nugaros liko visi balsai ir garsus juokas. Pasukau už kampo, kad atsikvėpčiau, bet atsitrenkiau į kažką. Tai buvo mergina. Vidutinio ūgio, raudonų plaukų, su akiniais, kuriuos netyčia nutraukiau.
- Aš labai atsiprašau,  tiesiog buvau išsiblaškius ir nepastebėjau, - bandžiau teisintis.
- Visi čia tokie. Bet viskas pasikeis. Greitu metu. Tereikia nuversti šį prezidentą ir viskas pasikeis...
Manau ji keista. Ji nepažvelgė į mane. Tik pradėjo bumbėti apie prezidento nuvertimą. Kažin kuo jis toks blogas, kad reikia jį šalinti? Vos nepamišau...
- Gal žinai kur yra devintos „B“ kabinetas?
- Reikia jo atsikratyti, kol daugiau nepaken... a? – pagaliau ji atkreipė dėmesį.
- Gal žinai kur yra devintos „B“ kabinetas? – paklausiau dar kartą.
- Vadinasi esi naujokė. Ir dar būsima mano klasiokė. Prisistatysiu. AŠ - Fausta. O draugai mane vadina tiesiog Revoliucioniere. Kietai, ane? Nors nežinau iš kur jiems kilo taip mane vadinti, bet skamba išskirtinai. Eime. Tuoj turėtų susirinkti visi į klasės. Juk nenori užleisti geriausių vietų. Vis tie užsigimę moksliukai. Negalvoja apie nieką išskyrus mokslus.  Kokie beviltiški.
Aš visiškai nesupratau apie ką ji kalba. Nejaugi tai nėra įprasta? Juk mokyklos ir yra tokia esmė, kad mes mokintumėmės. Ir gautume kuo aukštesnius įvertinimus dėl ateities. Negi taip nėra?
- Ei? Ar jau kur nors iškeliavai? Paskubėk, viskas tuoj prasidės.
Tiksliai. Mano mokyklinis gyvenimas tuoj prasidės. Visai neužilgo, po poros minučių, mano mokyklinis gyvenimas prasidės. Nežinojau, kad galiu ko nors taip laukti. Džiaugiuos, kad eisiu į mokyklą.
Auklėtoja, dėstys  dailę. Ar geresnės pamokos negali būti? Galėsiu save reikšti netrukdoma kitų. Nuostabu. Bet visa kita mane nuleido žemyn.
- Sveiki, devintokai. Pranešiu, kad čia jokie tinginiavimai, pamokų praleidinėjimai bei kiti pažeidimai nėra toleruojami. Manau žinot, kad devinta klasė  ne juokas, o ypač šioje mokykloje. Jei jau sugebėjote išlaikyti egzaminą  ir dar gerais įvertinimais, negalvokit, kad likusius metus galėsit sėdėti atsipalaidavę. Mokslai ir dar kartą mokslai. Štai kas turi būti jūsų galvose tol, kol nemiegat. Įsiminkit tai ilgam. O  dabar. Manau, kad daug jūsų esate nepažįstami, taigi šiandien mokykloje bus vakaronė, per kurią galėsite linksmintis, kadangi jums pasisekė, mokslai prasidėjo penktadienį. Pamokos jau yra surašytos, o jas sužinosite sustoję prie informacinės lentos. Beje, kiek pastebiu trūksta vieno mokinio...
Ir kažkas pabeldė į duris. Jos atsivėrė ir tarpduryje pasirodė jau matytas mokinys, mokyklos prezidentas.
- Auklėtoja, labai atsiprašau ,kad negalėjau išgirsti jūsų kalbos, bet kadangi turėjau sutvarkyti svarbius mokyklos reikalus. Žinot, nauji mokslo metai ir visa kita.
- Nieko baisaus, Gabrieliau. Sėskis.
Peržvelgiau klasę akimis. Laisvų vietų lyg ir nebuvo. Bet pasukus galvą pastebėjau, kad šalia manęs yra laisva vieta. Praėjo gal pusė minutės, kol prezidentas atsidūrė šalia suolo ir įsitaisė kėdėje. Jis mane peržvelgė žvilgsiu ir nusuko akis į klasės priekį, tuo pačiu metu jaučiau, kad kažkieno žvilgsnis iš nugaros mane tiesiog degino. Nesustebčiau jei tai būtų mano nauja pažįstama. Nors su ja bendravau vos keletą minučių, bet lengvai galėjau suprasti, kad jos ir prezidento santykiai nėra labai geri.
- Taigi, dar kartą sveikinu visus. Tik per daug neįsišėlkit, kad pirmą dieną negautumėte baudų už prasižengimus. O dabar maukit iš klasės, kad nematyčiau jūsų iki dailės pamokos, - taip savo ilgą kalbą užbaigė auklėtoja. Keistas tas mokytojų humoras.
Nuklydusioji