Mes panašūs į Dievą, nes norime, kad mus mylėtų
Bei užjaustų ir vardą minėtų kampeliuos nakties.
Užsisakome žemėj iš anksto sau dangišką vietą,
Kurioje angelai mums globėjišką ranką išties.
Iš tiesų tik kartojam istorijas ir atradimus
Bei kiekvieną pavasarį deginam sniego laužus –
Kartais ieškome šviesulio tarsi tamsos piligrimai,
Kartais skeliam gyvenimą ilgą ir trapų perpus.
Ar sugrįžtame, net nežinodami, kad neišėjom,
Tik aplipdėm refrenais anksti nulydėtus draugus.
Kad laukuose surastume kvepiančią kupetą šieno
Ir prieš dangų ištiestume sopančius savo pečius.