Šventinį rytą
miškan nuėjus
verbos medelis
žemę prikėlęs.

Lazdynų krūmas
pamiškę puošia,
žirginių sruogom
lyg pirštais moja.

Kur tik pažvelgsi,
mėlyna jūra –
samanų patalą
žibuoklės kloja.

Pabaly gluosniai
garbanas lenkia,
aukso kačiukais
šakeles dengia.

Štai tokią puokštę
iš jų sudėjau
ir gerų šenčių
Jums palinkėjau.
.....................................
Ne aš plaku, verba plaka,
o po savaitės jau ir Velykos.