Mokykloje Žanos niekas nedžiugina. Kelionė mokyklon dviračiu pernelyg sunki. Vaikų erzelynė per pertraukas labai vargina, per pamokas nebegali susikaupti ir sekti mokytojų aiškinimų. Visą laiką stengiasi būti viena. Praslinkus porai varginančių savaičių, stovint prie lango koridoriuje, vėl, kaip anąsyk parduotuvėj, ėmė spengti ausyse, akis užtraukė juoda migla minkšta ir viliojanti, kad Žana nevalingai stengėsi kuo greičiau pasinerti į ją. Atbėgo išsigandę mokytojai, pakėlė Žaną nuo grindų, įnešė į klasę, pasodino į suolą. Iškviesta seselė suleido vaistų. Beatsipeikėjanti mergaitė vėl nugrimzdo tiršton užmaršties tamson. Seselės paliepimu mokytojas pernešė ją į medicininį kabinetą ir paguldė ant kušetės. Seselė davė kvėpuoti amoniako garų. Pamažėliais pradėjo akyse šviesėti. Pirmiausiai pasimatė kabineto langai, paskui daiktai, galiausiai Žana galėjo atpažinti ją supančius žmones. Užsimerkė, nes ji nenorėjo pabusti, nenorėjo kelionių, nenorėjo mokyklos, nieko nenorėjo, tik tos saldžios nebūties tamsos. Atvykusi gydytoja, suleisdama vaistų, privertė ją sugrįžti, privertė atmerkti akis ir vėl būti savimi. Mergaitė gulėjo sustingusį žvilgsnį įsmeigusi į lubas ir atsainiai atsakinėjo į gydytojos klausimus. Staiga ją, lyg elektros srovė, supurtė baisi mintis: „ O jėzau, juk aš buvau numirusi. Kaip tėvai jaustųsi, jei būčiau nebeatsigavusi“? Ji prisiminė išsigandusį tėvo veidą, kai anąsyk buvo apalpusi. „Aš negaliu mirti. Turiu gyventi. Mane tėvai labai myli, jiems būtų nepakeliama mane laidoti... Ne, aš nepasiduosiu! Aš turiu gyventi!“ Žana pabandė atsisėsti ir jai pavyko. Truputį pailsėjusi atsistojo, bet gydytoja liepė sėstis ir dar kurį laiką pabūti ramiai. Žana paprašė gydytojos:
–   Vežkit mane į ligoninę, prašau. Aš noriu pasveikti, man reikia gyventi, suraskit ligą, išgydykit mane...prašau... – ašaros užspaudė gerklę ir ji nebegalėjo kalbėti.
– Pasėdėk dar, neskubėk, kad vėl nepasidarytų bloga. Į ligoninę atvažiuok su tėvais. Rytoj pat atvažiuok. Padarysim tyrimus ir atrasim tavo ligą. Dar pabūk, pasėdėk. Kai visai gerai pasijusi, galėsi eit namo.
– Jau gerai jaučiuosi. Viso gero. – Žana pakilo ir išėjo. Paskutinė mintis jai suteikė naujų jėgų, nors dar nesijautė stipri. Trūko oro ir norėjosi kuo greičiau išeiti į į lauką, į gryną orą, kur nedvoktų vaistais.
Ir prasidėjo važinėjimai pas gydytojus....
Tomis dienomis, kai niekur nereikėdavo važiuoti, Žana visą dieną praleisdavo prie atviro lango su knyga rankose. Gydytojai rašė įvairiausius vaistus, bet sveikata nėjo geryn. Kas dieną ji vis silpo, vis sunkiau kvėpavo, vis mažiau valgė. Po mėnesio nesėkmingo gydymo, parašė siuntimą į Klaipėdos vaikų tuberkuliozinę ligoninę tyrimams. Žana labai nusiminė, kad teks išsiskirti su namais, bet savo nerimo stengėsi neparodyti. Ramino save, kad neilgam. Drąsino viltimi, kad ten ji pasveiks. Matė, kaip tėvai pergyvena dėl jos ligos ir bijo jos netekti. Ne kartą matė, kad mama iš lauko grįžta nuo verkimo paraudusiom akim, matė, kaip į verdamos sriubos puodą krito jos ašaros, o mamos lūpos šypsojosi ir sakė, kad tai nuo svogūnų. Tėtis po vakarienės pasideda galvą ant rankų ir prasėdi taip iki išnakčių.
Paskutinę naktį prieš kelionę Klaipėdon niekas nemiegojo. Tėvas su Žana išsiruošė į kelią tuoj po pusiaunakčio. Autobusas išvažiuoja anksti ryte, kelias tolimas, o Žana neturi jėgų greitai eiti. Autobuse žmonių buvo nedaug, tad visą ilgą kelią Žana jautėsi visai neblogai. Ligoninėj ją priėmė labai maloni ir graži gydytoja. Surašė visą krūvą dokumentų, smulkiai išklausinėjo kokiomis ligomis yra sirgusi, kokiomis sąlygomis gyveno, ar niekas šeimoje nėra sirgęs džiova? Po paskutinio klausimo tėtis nusisuko į langą ir užsikosėjo. Tik po geros valandėlės atsakė, kad mirė nuo džiovos jo pirmoji žmona. Žana pašiurpo nuo to pokalbio. Negi ir jai džiova? Ne, ne, jai tik tuberkuliozė...gydytis reikės ilgai, nes liga labai uždelsta, bet viskas bus gerai. Ji pasveiks. Va jei dar porą trejetą savaičių būtų neatvažiavę, tada jau kaži ar begalėtų išgelbėti. Gydytoja mergaitei išbarškino šonus savo laibais baltais pirštais, išklausė krūtinę ir nugarą stetoskopu ir plika ausim, prisispaudusi prie jos sulysusio kūnelio. Nuglostė ilgus banguotus plaukus:
– Brangioji, su plaukeliais teks atsisveikinti. Geriau iš karto nusikirpk, kad paskui nebūtų vargo. Kai pasveiksi, vėl užsiauginsi kasas. Sutariam? Tai dabar ir eikit į kirpyklą, o jau po to persirengsi ligoninės drabužėliais. Viršutinius drabužius paliksim čia, neatiduosim tėveliui vežtis, nes kiekvieną dieną eisim į lauką net po du kartus.
Grįžus iš kirpyklos, Žaną aprengė ligoninės drabužiais, o jos drabužėlius kažkur išnešė. Dar valandėlę leido  pabūti su tėčiu, o paskui atėjusi seselė pasakė:
– Žanute, mums jau laikas gerti vaistus, pavalgyti pietus, o paskui pamiegoti dienos miego. Tėvelis tegul važiuos namo ramus, mes tave išgydysim ir vasarą gryši į namus sveika.
Žana apsipylė ašaromis, prisispaudė prie tėvo, rodės širdis plyš iš skausmo. Tėvas spūstelėjo jos pečius, atitraukė nuo savęs ir pasakė:
– Neverk, sekmadienį atvažiuosiu pas tave. Lik sveika. – Ir išėjo pasikūprinęs, lyg lazda gavęs per pečius. Tarpdury neatsigręžė, nepamojo...
Seselė paėmė Žaną už rankos ir nusivedė į procedūrinį kabinetą. Tenai buvo daugiau moterų su baltais chalatais. Senų ir jaunų, storų ir lieknų. Vienoms ant kepurių raudonavo kryžiukai, kitoms per pečius kadaravo stetoskopai, o dar kitos ryšėjo mažas baltas skareles. Žanai į sėdynę suleido vaistų. Nelabai teskaudėjo. Davė pilną saują tablečių ir stiklinę vandens. Tabletės buvo labai negardžios. Vos nesusivėmė. Seselė patarė nekramtyt, ryt stačias, deja, Žanai tai buvo per sunku. Paskui ją nuvedė į didelį kambarį, kur už stalų po keturis sėdėjo daug vaikų. Kvepėjo valgiu, bet žanai nesinorėjo valgyti. Ją pasodino prie kitų dviejų mergaičių. Viena buvo visiškai plikai nukirpta, o antroji su ilga juoda kasa. Jos tylėdamos smalsiai žvilgčiojo į Žaną. Lėkštėse garavo agurkų sriuba, bet niekas nevalgė.
– Čia bus nuolatinė tavo vieta prie stalo ir visada čia sėskis. Kai pavalgysim, parodysiu, kur bus tavo palata ir lovytė, – pasakė seselė. – O dabar, vaikai, paruoškit šaukštus, gersim žuvies taukus.
Į Valgomąjį įėjo ta pati gydytoja, kuri priėmė Žaną. Priėjo prie vieno kito vaiko, paglostė jų galveles, paragino drąsiau gerti žuvies taukus, nes jei nori greičiau pasveikti, tai reikia sąžiningai  gerti vaistus, o žuvų taukai labai puikūs vaistai. Kai tik seselė baigė dalinti žuvų taukus, gydytoja pasakė:
– Prašom valgyti!
– Ačiū! – choru atsiliepė vaikai. Subarškėjo šaukštai į lėkštes. Vieni sėmė sriubą noriai, užkando duona ir jų lėkštės beregint ištuštėjo. Jiems sesutės tuoj nešė kotletukus su bulvėm ir daržovėm. Kiti šaukšto galu vangiai samstė skysčius ir po trupinį laužė duoną. Tokius menkus valgytojus sesutės nuolat ragino, o užsispyrėlius gąsdino didžiuliu švirkštu:
– Jei nevalgysi, supilsiu į švirkštą, įstatysiu į gerklę ir sustumsiu maistą tau tiesiai į skrandį.
Vaikai išsigandę, valgė verkdami. Vienas net apsivėmė. Žanai šiaušėsi plaukai visa tai matant. Ji net nepajuto, kaip suvalgė sriubą, kotletuką, dar porą blynų ir išgėrė kompotą. Pasijuto labai apsunkusi, miegas svarino blakstienas. Bemiegė naktis darė savo.  Be gydytojos leidimo vaikai negalėjo pakilti nuo stalo. Tik kai gydytoja įsitikino, kad vaikai viską suvalgė, leido jiems bėgti į palatas. Prie Žanos tuoj priėjo jaunutė graži seselė, paklausė ar skaniai pavalgė, paėmė už rankos ir  nusivedė į palėpę:
– O dabar eime pasivaikščioti. Aš tau viską aprodysiu, kad paskui viską žinotumei.
Užlipus laiptais, jiedvi įėjo į didelį kambarį, kurio viduryje stovėjo žemi suoleliai, o palei sienas - spintos su numeriais ant durų.
– Tavo spintutė yra šimtas šeštoji. Va pažiūrėk, čia kabo tavo paltukas, lentynoj, kiti tavo rūbeliai, o po lentyna, žemai, tavo batukai. Kai eisi į lauką pasivaikščioti, ateisi čia apsirengti, o grįžusi nusirengsi. Jei sušlapsi batukus, juos pasidžiausi va čia, ant radiatorių, o išdžiūvusius vėl pasidėsi į spintą. O dabar vėl leiskimės laiptais žemyn. Einam čia. Šičia yra tualetai, o šitam kambary prausiamės ir plaunam kojytes. Dabar eikim toliau. Va šitas kambarys yra vadinamas procedūriniu, nes čia daromos visokios procedūros: leidžiami vaistai, imami tyrimai, ruošiami vaistai ir dar daug visokių darbelių daroma. Apžiūrėjom visus namučius, galėsim eit pamiegot. Prieš miegą nubėk į tualetą ir grįžk čia pas mane. Nuvesiu tave į lovytę.
Žana koja už kojos nukėblino į tualetą. Atgal grįžo dar lėčiau. Ašaros pačios byrėjo iš akių.
– Nu ko tu dabar? Neverk. Pas mus gerai. Daug vaikų yra. Susidraugausi, bus linksma. Ateina mokytojai. Moko visko, ko ir mokykloj mokėtės. Ir šokti, ir dainuoti, ir vaidinti. Visko moko. Matysi kaip bus smagu. Nebeverk, nusišluostyk ašarėles ir einam į lovytę. Einam.
Įėjus į palatą nesujudėjo nė viena mergaitė. Visos gulėjo dailiai užsiklojusios.
– Ar jau miegat? Juk žinau, kad dar nemiegat.
– Dar nemiegam, gulim, – vos ne choru atsiliepė daug balselių ir nuo pagalvių pakilo smalsios galvelės: garbanotais, tiesiais, tamsiais, šviesiais, ilgesniais, trumpais plaukais ar net visiškai nuskustos. Tik viena mergytė turėjo ilgas juodas kasas.
– Atvedžiau jums naują draugę. Mylėkit, būkit geros. Jos vardas Žana.
– Aš Danutė. – Pasakė ilgakasė.
– O aš Raminta.
– Aš Vilma.
– Alma.
– Albina.
– Monika.
– Barbytė.
– А я Таня.
– Emilija.
– Genutė.
– Dabar, vaikai, nebekalbam. Užsiklojam ir miegam. Ir kad nė žodelio daugiau. Vėliau pasikalbėsit. Miegokit ir maloniai sapnuokit.
Žana susirangė po antklode, užsiklojo galvą, paliko mažą plyšelį nosytei ir davė valią ašaroms. Įsikando kumštelį, kad nesukūkčiotų garsiai. Kaip ji čia bus? Kiek ilgai ją čia gydys? Kaip tėvelis pasivažinės taip toli? O mama? Mama neatvažiuos aplankyt. Namų vienų negalima ilgam palikti. Kelias labai tolimas. Mama viena bijo toli važiuoti... Pamažu pamažu rimo sunkūs atodūsiai. Iš burnos kumštukas nukeliavo po skruostu ant ašarom permirkusios pagalvės ir palaimingas miegas viską nubloškė užmarštin. Miegojo ir kitos mergaitės, tik viena ilgakasė Danutė vis vartėsi ir žvilgčiojo į naujokės pusę. Niekaip nesulaukusi, kol toji iškiš galvą iš po antklodės ir pati nejučiom užsnūdo.
Mergaites prižadino seselė, dalindama termometrus. Žanai pakilo temperatūra ir jai neleido vaikščioti. Tik į tualetą. Visi išėjo valgyti pavakarių, o Žanai valgį atnešė į lovą. Tai buvo kiaušinyje kepta batono riekė su rūgusiu pienu. Mergaitės jį vadino kefyru. Atėjo gydytoja, bet jau kita. Prastai kalbėjo lietuviškai. Išklausė plaučius, širdelę, apžiūrėjo liežuvį, bet pamačiusi šlapią pagalvę nusišypsojo, paglostė trumpus plaukučius ir pasakė, kad viskas gerai, gali keltis ir žaisti. Palatos draugės apspito Žaną. Pasakojo viena per kitą linksmas istorijas, nutikusias ligoninėj ir namuose. Klausinėjo ją apie jos šeimą, mokyklą, kaimą, draugus. Besikalbėdama su mergaitėmis, Žana nusiramino ir pralinksmėjo. Sesutė pašaukė visas į procedūrinį gerti vaistų. Viena sesutė dalino tabletes ir prižiūrėjo, kad vaikai jas visas suvalgytų, o kita leido vaistus į užpakaliukus. Žanai pamatavo temperatūrą. Nebebuvo. Tada jai į saują subėrė dvylika didelių tablečių ir dvi mažas. Tai buvo vėl tos šlykštaus skonio tabletės. Vaikai jas „paskom“ vadino. Vakarienei davė pieniškos sriubos ir batono su sviestu. Vėl tarp stalų vaikščiojo seselė su didžiuliu švirkštu ir ragino vaikus viską suvalgyti. Žana nesijautė alkana, bet viską suvalgė ir pagalvojo, kad namuose, tikrai nė pusės tiek nebūtų suvalgiusi. Po valgio, dar kiek pažaidę, vaikai ėjo praustis ir miegoti. Sugulę į lovas dar pusbalsiu kalbėjosi, sekė pasakas , kol palengvėle sumigo.
Anksti rytą sesutė tyliai pažadino Žaną ir liepė išgerti pilną stiklinę drungno vandens. Po to prisakė nieko daugiau nevalgyti ir negerti, įdėjo pažastin termometrą ir taip pat tyliai išėjo. Vis tik Danutė pabudo. Pasikėlusi ant alkūnių žiūrėjo į Žaną, bet nekalbino. Ji prisiminė, kaip pati prieš trejetą savaičių buvo naujokė ir turėjo praeiti tyrimų pragarą. Dabar visas tas košmaras laukė Žanos. Bet ji nieko nenujautė ir ramiai snaudė po šilta antklode. Po pusvalandžio vėl atėjo sesutė su stikline vandens.
– Išgerk, – paliepė, paėmusi termometrą.
– Nebenoriu, – atsisakė Žana.
– Reikia išgerti. Darysim tyrimus. Reikia daug vandens išgerti. Šitą būtinai išgerk. Daugiau nebereikės.
Žana vargais negalais, pailsėdama, išgėrė ir krito ant pagalvės. Ėmė pykinti ir ji stengėsi sulaikyti šleikštulį.
– Dabar daugiau nieko negerk ir nevalgyk, kol padarysim tyrimus. Gerai?
– Taip.
Seselei išėjus, Danutė pribėgo prie Žanos:
– Tu tik nebijok. Tie tyrimai tikrai nėra malonūs, bet galima iškęsti.
– O ką darys? – Sunerimo Žana.
– Nieko baisaus. Reikės praryti tokią guminę žarnelę ir viskas. Tai labai greitai bus. Nespėsi beveik ir pajusti. Per tą žarnelę išbėgs vanduo, kurį tu išgėrei ir viskas. Taip darys keturis rytus, kad žinotų kiek tau vaistų paskirti. Tikrai nėra baisu, nepergyvenk, – ramino ją Danutė, o pati šiurpo nuo prisiminimų. Norėdama atitraukti Žanos mintis nuo nemalonios procedūros, ėmė ją klausinėti:
– Iš kokio miesto esi?
– Aš iš kaimo.
– O kokiam rajone tavo kaimas?
– Telšių.
– O aš iš Telšių miesto. Neturiu nei brolių, nei sesių. Esu vienas vaikas šeimoj. O tu?
–Aš turiu tris seses, bet jos visos ženotos ir vaikų jau turi.
– Tai tu pagrandukas. Ar tau nenuobodu? Ar norėtum turėti jaunesnį brolį ar sesę?
– Norėčiau, bet mano trys broliai mirė dar maži.
– Kur dirba tavo tėvai?
– Tėtis dirba kolūkyje lauko darbininku, o mama niekur nedirba. Šeimininkauja namuose.
– Mano tėtis dirba šaltkalviu, o mama irgi šeimininkauja namuose ir dar siuva kitiems drabužius. Turim didelį šunį.
– Mes irgi turim šunį, bet nedidelį. Jo vardas Liuksis.
– Mūsų šuo irgi Liuksis. Kai tėtis parnešė jį tokį mažytį, visi labai mylėjom ir pavadinom Liuksu. Po kelių mėnesių išaugo labai didelis. Tikras vilkas.
–O mums Liuksį atidavė kaimynai jau paaugusį su visu vardu. Kol apsiprato pas mus labai liūdėjo. Kartą nutrūko nuo grandinės ir tuoj paspruko. Gavom eit pas kaimynus vėl parsivest.
– Žanute, einam su manim, – įkišusi galvą į palatą ir pamačiusi besišnibždančias mergaites, pakvietė seselė. – Nesirenk nieko, einam su marškinukais.
– Tu tik nebijok. Viskas bus gerai. – Padrąsino ją Danutė.