Naktis nugraužia durų velkę
Ir kambarius iškloja kūnai,
Atodūsiai du užsimerkia,
Nusigręžia, turbūt nebūna.

Kai tamsios drožlės išsibarsto
Į nemiegotą kūnų miegą,
Išsikasa iš drobės karstą
Ir nemirtingi pasilieka.

Išaudžia naują nebuvimą,
Ir nytimis išsiskaičiuoja,
Naktis, geležimi užkimus,
Tamsa užsipila į kojas.

Užado kraują ir nutyla
Garsai į duslų žemės skonį,
O kambariuos dvi sielos žilos
Užmigusios sapnuoja žmones.