Pripėdavau, kur reikia ir nereikia,
O taip norėjau eit tiesiu taku,
Tik praminti takai pabosta greitai,
Tada bandai klampoti arimu.

„Žalia žolė“ kantri, nors ir palinksta
Nuo „sukaltų“ primityviai eilių,
Kai neteisingas linksnis arba kirtis
Piktai susipeša su kableliu.

Seniai pavasariai visi nuėjo,
Tik aš svarstau, tebevargstu:
Man būti lyriku mėgėju
Ar solidžiu publicistu?

Pagal metus jau laikas būtų
Nesižavėti gėlėmis.
Tik štai melsva žibutė žiūri
Jaunystės mano akimis.

Žiemą gležnutė snaigė šnabžda:
– Rašyki man, nors ir šalta –
Geriau ištirpt nei virst į ledą,
Tad paskubėk, kolei balta.

Linguoja smilgos, rasos bėga
Į žemę plonu stiebeliu,
O aš girdžiu jų tylią gėlą:
– Rašyk eiliuotu posmeliu.

Rašau, nes sąžinė taip liepia,
Kas bars, lai bara, juk aš kantrus.
Kol mintys kibirkštėlėm šviečia,
Joms teberankioju žodžius.

Pripėdavau, kur reikia ir nereikia.
Aš – skroblas negrabus, žinau.
Pamest rašyti dar ne laikas,
Jeigu dainuoja žemė tau.