Tylumu apsagstytą
   naktį
   siela
   įbrido į šaltą jūrą


   ir sukaustė tamsa
   gebėjimą užuosti
   tekantį vandenį
   delnais,
   ir toliau eiti baugu,
   liepsnojant laiškams,
   neturintiems
   adresatų,
   perrištiems
   žydinčiomis alyvomis


   iš
    var
       gu
         sių

   al
     sa
       vi
         mų


   pagundos vedima
   siela
   perbris pilnatimi
   išvagotą jūrą
   ir gal nebebus
   baugu
   regėti dvasių
   pamestų,
   mojuojančių
   Tau pakeliui


   ( apsupta
  
  
   tū
    no
      jan
         čių

  
   šešėlių )


   pažvelgti į Prarastą
   Žemę beliks -
   Saulė čia daugiau
   niekada
   neapšvies
   sustingusių
   ir užmirštų
   dvasių akių


   ...