Po sekmadieninių pusryčių Monika, betvarkydama virtuvę, pažvelgė į Andrių. Kurį laiką padvejojo ir paklausė:
- Ar tau Vygaudas sakė, jog jo Monika išvyko?
- Taip, minėjo kažką apie Londoną ir parodą... Na, kad ten ruošiama jos paroda. – Andrius pasisuko į ją, pakreipė galvą ir parėmė ranka pasmakrę.
- Jis tau melavo. Ji išvyko ne į Londoną.
- Melavo? O kur ji tuomet išvyko, jei ne į Londoną?
- Į Australiją.
- Į Australiją? Taip toli?! Ir ką ji ten veikia?
- Ji paliko Vygaudą. Ji išvyko su kitu vyriškiu. Ji pamilo kitą vyrą ir su juo išvyko.
- Monika? Su kitu?! Niekada nebūčiau patikėjęs. Atrodė tokia patvari pora. Monika dora, mylinti žmona ir mama. Keista. Labai keista... Aš ir žiūriu, kad Vygaudas labai pasikeitęs. Sumenkęs, nesiskutęs, visas susmukęs, lyg praradęs gyvenimo prasmę. Vis tyli, akis nudelbęs. Matyt, jam tai labai skaudus smūgis. Gal todėl ir meluoja. Nepavydžiu jam. Monika šauni, protinga ir talentinga moteris. Subtili, plačios erudicijos. Ką ir kalbėti, Vygaudas nebuvo jos vertas. Pamenu jų vestuves. Jie atrodė laimingi. Abiems tai buvo antrosios vedybos. Po pirmųjų skyrybų, Vygaudas liko, kaip stovi. Nei buto, nei santaupų. Ir čia pasipainiojo Monika. Našlė, nors ir auginanti dukrą, bet pasiturinti. Puikus namas, puikus jos uždarbis. Nejau jis ir vėl liks, kaip stovi?
- Turbūt, kad liks... Monikos dukra užaugo. Visas turtas liks jai.
- Tu kalbi taip, lyg Monika būtų mirusi, o ne išvykusi į Australiją. – Andrius nusijuokė. – Pagal įstatymus, jei ji išvyko, jos turtą valdys sutuoktinis. Jiedu juk neišsiskyrė.
- Taigi, kad ne. O kaip bus, dar pažiūrėsim.
- Vilija, atrodo, jog tave labai domina Vygaudo ir Monikos šeima?
- Na, šiek tiek domina. Justė namuose, galima sakyti, liko viena. O aš gavau iš Monikos laišką.
- Tu gavai iš Monikos laišką?! Keista. Judvi juk nebuvote labai geros draugės. Kodėl parašė būtent tau?
- Ji apskritai neturėjo daug draugių. O parašė man todėl... na, gal, kad nesu labai užimta ir galėsiu tinkamiau, nei kas kitas pasirūpinti jos mergaite.
Andrius atsistojo, apkabino ją per pečius, paglostė plaukus ir sušnibždėjo:
- Aš tikiu, jog Monika neapsiriko, parašydama tau. Tu pateisinsi jos viltis. O jei reikės mano pagalbos, tai aš visuomet pasiruošęs judviems padėti.

Vygaudo mašinos kieme nesimatė ir Monika lengviau atsiduso. Ačiū Dievui! Ji galės netrukdomai pasikalbėti su dukra. Justė jos jau laukė ir iškart pasiūlė kavos. Monika padėkojo.
- Kokia tu šaunuolė! Ačiū!
- Aš jau antrą kartą užvirinau vandenį. Norėjau paruošti kavą tą pat valandėlę, kai atvažiuosit.
- Ir tau pavyko. – Monika atsisėdo virtuvėje, ir ištraukė iš rankinuko keturgubai perlenktą lapą. Justė žiūrėjo išplėtusi akis, nekantraudama ir jaudindamasi. – Šį rytą gavau dar vieną laišką iš tavo mamos. Jame buvo ir tau skirtas laiškelis. Štai.
Justė paėmė lapą, išlankstė ir įniko skaityti mielą, pažįstamą, dailiai išvedžiotomis, pasviromis raidėmis motinos rašyseną.
„Brangi dukruže,
Pirmiausia – atleisk, kad išvykau neatsisveikinusi ir nieko tau nepasakiusi. Taip gavosi. Turėjau skubėti.
To, kas nutiko mano gyvenime, papasakoti negaliu. Kol kas negaliu. Ateis laikas ir tu viską sužinosi. Pakentėk.
Ant Vilijos nepyk. Tai, ką matei aną dieną Trakuose, tebuvo nesusipratimas. Patikėk manim. Nuo šiol Vilija rūpinsis tavimi ir dažnai pavaduos mane. Ji mokės už tavo mokslą, taip pat pirks tau drabužius,  knygas ir viską, ko reikės.
Tikiuosi, jog sėkmingai išlaikysi stojamuosius ir rudenį tapsi Universiteto studente.
Savo adreso nurodyti  negaliu. Rašysiu tau per Viliją. Pasitikėk ja. Nuo šiol ji bus artimiausiu žmogumi. Kas benutiktų, ar ko staiga prireiktų – kreipkis į ją.
Miela mano mergyte, labai tave myliu. Bučiuoju.
Iki sekančio karto!
Mama“
Justė gal penketą kartų perskaitė laišką, pakėlė akis ir kažkaip naujai pažvelgė į priešais sėdinčią moterį. Jos akyse blyksėjo neramūs klausimai.
- Bet kodėl?.. Kodėl mama nenori duoti savo adreso? Parašyčiau jai tiesiai.
- Ji juk paaiškino, jog negali. Gal bijo, jog adresą sužinos Vygaudas, o ji to nenori. Kaip ten bebūtų, mums belieka tik susitaikyti ir palūkėti. Tu protinga mergaitė ir mamos paklausysi.
- Žinoma, kad palauksiu. Jei taip reikia. Tik man netelpa galvoje... kas nutiko, jog mamai teko išvažiuoti? Ir kaip tik tuomet, kai buvau Palangoje.
- Manau, kad sužinosime, kai ateis tam lakas. O dabar pakalbėkime apie buitinius reikalus. Kurią dieną važiuosim apsipirkti. Kai tu būsi laisvesnė nuo egzaminų. Šiandien duosiu tau šiek tiek smulkioms išlaidoms ir maistui. Vygaudu pasikliauti nederėtų. Jis gali apie buitinius dalykus ir pamiršti, ar ne?
- Taip, tikrai. Paskutiniu metu jis lyg nesavas. Beveik nieko nevalgo. Grįžęs iš darbo, išgeria dvilitrinį butelį alaus ir  eina gultis. Naktimis girdėti, kaip jis rėkauja per miegus ir, tarp kitko, dažnai šaukia jūsų vardą. Man atrodo, jog jis jus įsimylėjęs. O jūs?
- Aš tikrai jo nesu įsimylėjusi. Patikėk. O kad jis šaukia mano vardą. Tai jau jo problema. Ar ne?
- Turbūt...
- Juste, aš užlipsiu į mansardą. Tavo mama liepė parduoti visus baigtus darbus, tad man reikia pažiūrėti.
- Taip, žinoma, jei reikia... O aš tuo tarpu parašysiu laišką.
Mansardoje niekas nebuvo pajudinta, visi paveikslai gulėjo savo vietose, taip pat ir nebaigtas, su puokšte lauko gėlių. Monika pažvelgė pro langą į tolumoje tupinčią sodybą, į pievą su besiganančiais galvijais, į jos sklypą juosiantį melioracijos griovį, kurį visi laikė upeliu, ir jai vėl suspaudė širdį. Visa tai jau nebe jos. Bet galų gale, visa tai niekur nedingo. Tai egzistuoja, viskas gyva ir patvaru. Ši  aplinka gyvena, kvėpuoja ir neatrodo, jog liūdėtų. Šioje erdvėje nebėra tik jos. Ji išėjo kitur. Dabar šis namas, šis kiemas ir upelis priklauso jos dukrai. Dabar tai Justės namai. O Vygaudas? Kaip gi jis? Mintis apie Vygaudą jai buvo atgrasi. Ji nenorėjo apie jį galvoti. Nenorėjo net prisiminti apie jo egzistavimą. Dar negalėjo. Gal būt vėliau. Kai praeis kiek laiko, ji pajėgs pagalvoti ir apie jį. Kai praeis kiek laiko... Laikas. Tai pats geriausias gydytojas ir advokatas. Todėl reikia leisti laikui daryti savo darbą.
Ji atvėrė spintos duris, ištraukė iš stalčiaus tėvelio dėžę, atidarė slaptąjį dugną ir išėmė ten paslėptus pinigus. Dėžutę gražino atgal į spintos stalčių.
Paėmė visus pabaigtus paveikslus su gėlių motyvais ir nusileido apačion.
- Atiduosiu Ramunei, kad parduotų. Tai tavo mamos paliepimas. Tuomet turėsim pinigų.    
- Gerai, – gūžtelėjo pečiais Justė, išeidama iš savo kambario ir tiesdama Monikai primargintą popieriaus lapą. – O čia štai laiškas mamai. Išsiūsit?
- Taip, išsiūsiu. Ji, manau, labai nudžiugs jį gavusi. O dabar jau važiuosiu. Jei kas – skambink. Sutarta? – Priėjusi apkabino dukrą ir pabučiavo į švelnų skruostą. Pabūgusi pernelyg ilgai laikyti apkabintą, ji staiga atsitraukė, pažvelgė Justei į akis ir išėjo.

Pakeliui į namus, Monika užvažiavo į dailininkų parduotuvę, prisipirko dažų, teptukų, jau gatavai paruoštų drobių ir kitko, ko reikės darbui. Visą parsigabentą  krovinį, vargais negalais sutempusi į butą, pasijuto pavargusi, kaip nešulinis asilas. Bet ji nepasiduos. Naujai užgimusi viltis teikė jėgų ir ištvermės.
Ramunė jau turėjo būti grįžusi namo iš savo prekyvietės, tad Monika pirmiausia surinko jos namų telefono numerį. Niekas neatsiliepė. Tuomet surinko mobilaus.
- Klausau! – Ramunės balsas skendo gatvės triukšme. Matomai, ji šią valandėlę važiavo savo „Opeliu“ į namus.
- Laba diena, Ramune! Čia Vilija, jei dar tokią prisimeni.
- Oi, Vilija! Labas! Kaip neprisiminsiu! Kokie vėjai privertė paskambinti man?
- Tu, turbūt, važiuoji namo? Gal galėtum pakeliui užvažiuoti pas mane. Norėčiau pasikalbėti apie reikalus. Manau, tau naudingus.
- Na, nesu visai pakeliui, bet jei jau sakai –„naudingus“, tai ką padarysi, užvažiuosiu. – Ramunė nusijuokė ir išjungė telefoną.
Po dešimties minučių Ramunė jau sėdėjo Vilijos virtuvėje prie puodelio kavos, pyrago gabalo, ir neišleisdama iš pirštų smilkstančios cigaretės, klausėsi Monikos.
- Na, taip, į Australiją... – Monika kalbėjo ramiai.
- Bet, dėl Dievo, taip staiga, niekam nieko nepasakiusi, neperspėjusi. Esu tiesiog pritrenkta! – Ramunė pūtė dūmus ir nerimastingai kratė pelenus į mažytę sidabrinę peleninę.
- Ji rašo, jog taip susiklostė reikalai. Kitaip negalėjo. Bet štai paveikslus liepė įduoti tau. Kad parduotum.
- Na, čia tai jau gera žinia. Man, tiesą sakant, striuka buvo be jos darbų. Kiti trys dailininkai, kurių darbais prekiauju, toli gražu nenutapo nieko panašaus. O dar, kaip tik ant dienų, turi pasirodyti mano didmenininkai iš užsienio. Būtų nedovanotina, jei nieko jiems neturėčiau, kai dar iš seniau suderėta tokia gera kaina.
- Eime, pažiūrėsim. – Ir Monika nusivedė ją į kabinetą, dabar užverstą paveikslais, dažų tūtelėmis ir ruošiniais.
Ramunė apžiūrėjo darbus ir, sprendžiant iš jos pridažytų blakstienų klapsėjimo, liko patenkinta.
- Bet kiek jų čia yra! Lašas jūroje... Ir kada Monika ruošiasi grįžti? Nejau taip ir paliks mane be paklausių prekių? Vilija, o čia kas? Ruošiniai? Nejau ir tu ruošiesi tapyti?!
- Ruošiuosi. Ir manau, jog tu apsiimsi prekiauti ir mano paveikslais.
- Pirmą kartą girdžiu, jog tu moki tapyti. O jei moki, tai kodėl anksčiau to nedarei?
- Anksčiau nebuvo įkvėpimo.
- O dabar staiga atsirado ir sėdusi imsi tapyti šedevrus... – Ramunė šypsojosi, vartė savo dideles akis, mirksėjo pridažytomis blakstienomis ir atvirai, bet nepiktai šaipėsi iš Vilijos. Ne itin gerai pažinojo ji Viliją, bet ir tų žinių pakako, jog suprastų, kad tai eilinis išlepintos poniutės kaprizas. Dabar ši baltarankė nusprendė tapti dailininke...
- Ramune, tu, turbūt, nežinai, jog esu baigusi Meno mokyklą?
- Žinau, girdėjau. Na ir kas? Tai dar nieko...
- Be to, keletą mėnesių mokiausi pas Moniką. Slapta. Niekas to nežino.
- Pas Moniką?! Ir ką? Ji tave išmokė?
- Išmokė. Aš galiu tapyti panašiai, kaip ir ji.
- Tai neįtikėtina! Pirmą kart girdžiu tokius dalykus! Na, tu mane ir „pakratei“ šiandien, su visokiom – tokiom keisčiausiom naujienom! – Ramunė nusijuokė, išpūtė dūmą ir sukruto eiti. – O tu tapyk, cha, cha, cha... Tapyk, Vilija, niekas nežino, kaip velnias išdykauja, kol Dievas miega. Ir nepyk, kad juokiuosi, na, negaliu susilaikyti...cha, cha, cha...
Išsiboginus Ramunei, Moniką apėmė apmaudas. Ramunė iš jos juokėsi! Na, taip, taip, ji juokėsi iš Vilijos. Iš Vilijos pasiryžimo tapyti. Kur jau ten! Iš tokios kvailystės ir ji, Monika pasijuoktų, bet dabar ji pajuto, jog ima susitapatinti su Vilija, ir visa, kas žeistų Viliją, žeidžia ir ją.

Besiruošiant virtuvėje, pasigirdo telefono skambutis. Tai buvo Justė.
- Jis suplėšė mamos laišką! – Justė raudojo ir šniurkščiojo nosimi.
- Vygaudas? – perklausė Monika.
- Taip, jis. Grįžo iš darbo, ir aš jam pasigyriau, jog gavau iš mamos laišką. Jis kaip išprotėjęs pripuolė, čiupo, ilgai skaitė, o vėliau suplėšė! – Justė vėl užsikūkčiojo.
- Bet tavęs nenuskriaudė? Nieko nepadarė? – širdis ,rodės, stabtelėjo plakusi.
- Ne, man nieko.  Tik laišką... ir vis kartojo, kažką apie mamą, jog ji negali rašyti, o laiškas netikras.
- Nurimk, mažute, tai niekis. Jis nervinasi. Matai, tavo mama jį paliko, tad pati supranti, kaip jis jaučiasi. O laiškas - menkniekis. Mama netrukus parašys tau dar, taip kad neverta liūdėti. O ką jis veikia dabar?
- Užlipo į miegamąjį su buteliu alaus ir vis kažką burba, apie mamą, apie tave...
- Juste, dukrele, jei tau baugu, atvažiuok pas mane.
- Ne, man nebaugu. O ir ko man bijoti? Tik laiško gaila. Bet aš surankiojau skiautes, suklijuosiu.
Gūdus neramumas užgulė Monikos širdį. Gal jos mergaitei ten būti nesaugu? O kas, jei Vygaudas sumanys ją nuskriausti? Bet ne. Nesitiki. Jis visuomet būdavo toks rūpestingas Justei, atidus. Rūpinosi, lyg tikra dukra. Pamena, kaip ši penktoje klasėje susirgo gastritu, kažko apsivalgiusi mokyklos valgykloje. Tuomet  Vygaudas ėjo aiškintis su virtuvės vedėja, parašė skundą ir, iš tiesų, nuoširdžiai nervinosi dėl netinkamo maisto, kurį mergaitei tenka ten valgyti. Ne, jis negalėtų jos nuskriausti, širdis sako, jog Vygaudas jaučia jai tėviškus jausmus ir nieko pikto nepadarys.
Po vakarienės, kai abu jaukiai įsitaisė svetainėje ir Andrius baigė žiūrėti žinias, Monika paklausė:
- Andriau, ar galėtum užleisti man savo kabinetą. Aš ten noriu įsirengti dirbtuvę.
- Dirbtuvę? – Andrius pakėlė antakius, - Ir ką ten ruošiesi meistrauti?
- Tapyti. Aš ten tapysiu paveikslus.
- Tapysi paveikslus?! – Andriaus veidu perbėgo nuostaba, vos valdoma šypsena ir nuoširdus džiugesys.
- Taip, būtent. Ir prašau nesišaipyti!
- Ne, nesišaipau, tikrai. Tik esu šiek tiek nustebęs. O dėl kabineto, tai daryk jame, ką tinkama. Viskas tavo valioje. Nors ir visą paveikslų galeriją gali čia kurti. Ar meno vertybių aukcioną. Juk puikiai žinai, kad nereikėjo nė klausti.
- Na, tuomet puiku! Tas kabinetas kaip tik tai, ko man reikia.
Monika priėjo prie Andriaus, apkabino jį ir su meile pakštelėjo į skruostą. Andrius sėdėjo laimingas, lyg karvedys, laimėjęs žiauriai sunkų karą ir užėmęs didelį, turtingą kraštą.