Sklerozės atodangos

     - Viena didybės priežasčių – sklerozė. Ar manai, kad  klystu?
     - Kai esi sklerozės galioje, nelabai rūpi, mielas Alfonsai, jos priežastys. Pats mėgsti sakyti, girdi, gyvenimo skonį geriausiai pažįsta  badaujantys.
                                      (Iš pokalbių su Alfonsu Jociu)

   Mintis, jog žmogus nesugeba pasinaudoti jam suteiktomis galimybėmis, po mano galvą šlaistosi kiek beatsimenu ir truputį seniau. Vidinis irgi prisilaiko tokios nuostatos ir dėl to nepasitaikė nesutarimų, tačiau kalbėti apie tai vengiame, o tai reiškia, kad išlikome iki senatvės konservatyvūs, nedrįstame į save įsileisti veiklesnę, sakyčiau, ekstrasensinę dvasią arba ja naudojamės taupiai ir bailiai. Atrodė, kad ilgesnį laiką būti pasąmonės supratimuose, jos srautuose arba kitaip tariant, būti kitokiais yra neprotinga, juolab tokia savo būtimi užkliudžius ginčytinus dalykus. Ne kartą save įtikinėjau, kad nepadoru, apgailėtina yra nesiimti veiklos ir, nepaisant pasekmių, realizuoti save, atsiskleidžiant viešumai, koks pajėgus esi. Tačiau lig šiol niekas mano savastyje dėl to nesikeičia. Tik gal aitvarų sumažėjo, nes skaitydamas net savo ankstesnius eilėraščius, neretai nesuprantu apie ką jie ir kodėl jiems reikėję atsirasti. Manau, kad tokį reiškinį gan esmingai parodo ir beveik penketą metų išgulėjęs tekstas:

Mažyčiai aitvarai
Po sielą sklando.
Bažnyčias pakelia.
Net dangų.
Vienas parodo, iš kur saulė teka,
Išbudinęs, kad rytas nepalikt akių tamsoj.
Kitas vėl šypsosi - kam kojos,
Jeigu jas paramstau lazdom?
O šeštas ir dešimtas
Irgi išdaigų pilni ---
Atėję meldžiasi
Ir, vandenį iš čiaupo leisdami,
Nuo kojų nuodėmes nuplauna.
Paskambina raktais
Ir juokiasi:
- Dabar,
            vyruti,
                        eik!

O ten gi aitvaras, kuris
Ant slenksčio sėdi ir posmuoja:
- Ir aš, Pranuci, noriu rojaus,
Jeigu jis Vilniuje,
Ar Palangoj.

Tiek aitvarų, kad Dieve, Dieve!..
Net atsidusęs supranti:
Kuomet pasaulį vaikštai širdimi -
Netikras jis,
Jame tiesos nerasi.
Kaip Kristus
              prikalta
                        ji vinimis,
Bet paprašyk... ir aitvarai,
Parneš su kryžium ją,
Tik būk su jais,
Tik jų klausyk.
          („Aitvarai“ 2008-02-27)

   Žinojau, kad „Aitvarai“ irgi nepateks į „Eilėraščio sėją“, bet tai padariau savo valia, be redaktorių paramos, ištraukdamas jo spaudinį iš šūsnies kitų. Tai pamačiusi Asta pakėlė akis, jas papūtė kaip balionėlius ir tylėdama sužiuro į mane.        
   - Tu supratai apie ką jis? - neatlaikiau žvilgsnio: - O gal manai, kad aš žinau, kodėl taip parašyta? Turbūt tada, kai rašiau, žinojau,  bet dabar... Net pamanau, kad gal tai Vidinio darbas.
   - Pasiimi tai ir laikyk. Gal kada sužinosi. Per Vidinį ar kaip nors, kodėl čia toks atsirado ir apie ką jis. – Ir atsidususi: - Suprask, tėti, jeigu redaktorė nebūtų tavo dukra, ne tik šitą paliktų pakuroms. Oi, ne tik šitą!
   - Ar aš trukdau palikti? Net jeigu ir ne pakuroms.
   - Trukdai. Net labai trukdai. Žinau, jaučiu, kad pasikliauji manimi, tačiau tai, kad esi tėvas, menkina mano ryžtą neįleisti į knygelę nemažai rašalu sumurzotų niekučių. Rašalo daugiau negu kūrinio arba tik rašalas, o kūrinio netgi nėra. Supranti, tėti, apie ką aš? Jeigu nesupranti, dėl to nei geriau, nei blogiau, o jeigu supranti, nepyk.
   Dabar atėjo laikas man tylėti, bet akys nedrįso žvelgti į Astos akis.
   - Ar kas žinome, kaip net brangiai išleidžiamos knygos nupigo, prarado vertę, pagarbą. Knygų daug, o Knygos, deja, deja. Nelengva ją surasti ir ypatingai, kai kalbame apie poezijos Knygą.
   - Betgi ne aš šitą balių ruošiu. Visi mano gimtadieniai, net ir jubiliejiniai - be raštų. Man net toks lakalas kaip šampanas trukdo vyriškai pasigerti. Fui!.. O pagiriotis vis tiek reikia.
   - Prašiau, kad nepyktum. O knygelė, et,  literatūrinėje ertmėje net nebus pastebėta. Tuo ir  guodžiuosi, o mums va, saviesiems, liks atsiminimas vaikščiojančio tarp dangaus ir žemės. Aš nemanau, tėti, kad tai lengva.
   - Turbūt dėl tavęs toks mano pasivaikščiojimas, kad gebėtum protingiau pasirinkti.
   - Ką pasirinkti? Žemę ar dangų? Beje, ginčuose pas tave daugiau poezijos, negu kūriniuose, bet sutartis mūsų galiojo, o laiko ją nutraukti jau nėra.
   Daugiau tuomet lyg nieko nebuvo pasakyta ir, regisi, kad nereikėjo. Nežinau, ar kas dar taip lengvai pasiėmė pirmąją  knygą kaip aš. Atrodė, kad ne aš jos noriu, o ji manęs, bet vaidinti, kad ji man visai nerūpėjusi, būtų labai nepadoru, nors būta nemažai dienų, kai apie ją nepagalvodavau ir akivaizdu, kad į dvasią įslinkę kiti poreikiai darėsi reikšmingesni. Bet irgi - ką tai reiškia „darėsi reikšmingesni“, jeigu įsprausti tik sąmonėje ir iš ten nepajuda, teišlikdami tik suvokimu, kitaip tariant, leisdami žinoti, kad jie tokie yra.
   - Taip, Jocy, taip. Bet kaip atsitiko, kad ilgą laiką pasilikęs apgobtas tyla, ūmai ir ryžtingai ja nusikratai taip, kad sąmoningai pagalvoju, jog gal reikėtų paieškoti  bendrystės darbui, kurio vienas ar net su Vidiniu negebėsiu pakelti, - pakalbu pusbalsiu, vartydamas jo aforizmų „Minties veidai“ knygelę. Jau puikiai žinau, kad nepaisant išbujojusios užmaršties, jo knygelių neužmiršiu pasiimti į Naujininkus ir darosi net malonu, kad  jos ten ateis anksčiau negu manoji „Eilėraščio sėja“.
    - Taip, Pranuci, taip, bet kaip atsitinka, - girdžiu tyloje gerai jo pažįstamą balsą, - kad taip dažnai užmiršti savo ketinimus? Ir visuomet tuo metu, kai būname greta, arba beveik greta. Ne, nemanyk, kad kalbu apie kapines. Tiesa, jau ir šios knygutės išleistos po mirties, bet kalbu netgi  nei iš jų, o iš žodžio. Iš savo Žodžio, Pranuci, ir ne taip svarbu, kad jie kažkur užrašyti –neužrašyti.
   - Bet gal užmarštis mano bausmė? Štai dabar atsimenu apie ką kalbi. Nepyk, Alfonsai.
  - Džiaukis, kad  užmiršti. Baisu būtų, jeigu nieko neužmirštum. Ateis laikas, kai ir ąžuolas užsimirš su jo neiššifruotu talmudu.
   - Jis dargi nenurašytas
   - Palinkėk sau sėkmės ir daugiau jokių pasižadėjimų. O štai tą dieną rašei...    
   Nesuvokiau kaip iš  mano rankų išnyko Alfonso Jocio knygelė. Sėdėjau įprastoje vietoje, o prieš akis ant stalo atversto dienraščio įrašas:
   Būna, kai net užmirštu, kad šis dienoraštis yra ir galima rašyti. Dabar irgi prisėdau, kaip jau ne kartą, tik šį kartą panūdo paklausti: kam rašyti? Negi sau, kad po kiek laiko atsiminčiau, ką rašė tas žmogus, kuris gyveno. Jo jau nėra. Jis  buvo tik tą akimirka ir išėjo taip, kaip Senekos „ Laiškuose Lucilijui“ pasakyta:
    „Juk klystame laukdami ateityje mirties; didžioji jos dalis jau – praeityje, nes prabėgusį  gyvenimo tarpsnį valdo mirtis“
   Velnias! Kaip čia taip? Nors vartau savo, bet reikia suprasti, kad jau pomirtinį dienoraštį. Neįtikėtina, tačiau paneigti tokį supratimą, deja, nesugebu ir net savo ranka prirašau:
   „Žinau, kad nieko nežinau, nes tas AŠ, kuris reiškiasi šią akimirką, tuoj pat po jos išnyksta, miršta. Vadinasi, gyvenimas yra mirtis. Nuolatinė mirtis. Ir mūsų suprantamoje mirties valandoje nieko naujo neįvyksta. Taip juk? “
    Tyli. Visi tyli.
    Ant stalo akimis užkliudau viename dėkle sudėtas Alfonso Jocio tris knygas. Mirė senokai, prieš trylika metų, bet ar tai pretekstas jausti, manyti, žinoti, kad jo nėra. Jau pats asmeniškai per 70 metų atidavęs mirčiai. Šia prasme mirtis guvesnė, paslankesnė negu ateitis. Bus ji ar nebus, o mirtis yra ir visuomet nusiteikusi prisėsti ir pasikalbėti rūpimais klausimais. Ir kai atmintis šitą didžiąją manęs dalį kelia iš mirusių, mirtis nesipriešina. Ačiū tau, Mirtie. Regis, mes dar nemokame tau dėkoti. Net ir šios mano mintys tik atsitiktinės, nes vis dėlto noriu, kad šalia prisėstų knygelių „Minties veidai“, „Seno Šepo šypsena“  ir „Ieškojau nesamos žvaigždės“ autorius. Taigi būk ant mano stalo mirties valandose, Alfonsai Jocy... “
   Taip atidžiai, kartu su paskutiniu daugtaškiu  perskaitau dienoraščio įrašą, pažymėta 2009 m. rugpjūčio 1d. data. O dabar, taigi daugiau kaip po pusantrų metų:
  - Kur tu, Alfonsai Jocy?
  - Aš, Pranuci, Meilės planetoje...