Kažkurį iš „vakar“, gulėdama aukštyn kojom, ne savo stiklinėj lovoj, prisiglaudus prie sienos galvojau.

Kada bedarbiams duos paskolas?.. Rašysiu ko gero verslo planą, prašysiu savivaldybėj paramos smulkiam ir vidutiniam verslui. UAB Paskolos bedarbiams į namus. Nesityčioju, rimtai kalbu. Girdėjau, duoda min. 10000 įsirengt.

***
Galvojau ir apie tą norą norėti. Kaip gaila, kai nori norėti to, ko net nėra, ir bandai įsivaizduot neįsivaizduojamą. Bet gal jau pats bandymas yra įsivaizdavimas?.. Ne. Ar bent jau ne visada.

***
Man sakė, kad Dievas atleidžia visiems, bet ne visi moka tai suprasti. Klausiau, ar JIS yra apskritai? Ir atsakiau: kiekviename iš mūsų gyvena asmeninis, subjektyvus dievukas. Kartais jis merdi, kartais velniu virsta, bet gyvena KIEKVIENAME. Deja, tie dievukai konfliktuoja tarpusavy. Taip atsiranda visos 5 tūkst. metų Žmonijos problemos. Su įsitikinimu „Dievo nėra“, pavadinsiu tave tuo, kuris esi laipteliu žemiau (ne)paneigto Darvino evoliucijos piramidėje. Bet pasilieku teisę klysti.

***
Sakė, jei turi 6 draugus, o kiekvienas iš jų turi po šešis draugus, ir taip toliau, tai tokiu principu gali pažinoti visus 7 mlrd. iš Žydrosios planetos (su vis didėjančiom skylėm ozono sluokssssnyje).
AtSakiau, kad tikrai taip. Racionalusis mano AŠ greitai sušaudė formulę:
7mlrd=1+6+6 kvadratu +6 trečiuoju+6ketvirtuoju...+...+6 n-tuoju.
LOGIŠKA. Bet tas, kuris visada eina vingiais, jei pasako, kad eiti tik tiesiai, man teigia, kad ne kiekvieno kiekvienas iš mūsų turi tuos 6 draugus. Kur teisybė? Žinoma, kad matematiškame pagrįstume... Be asmeniškumų ir socio visų subtilybių. O taip. Įrodžiau Jam anąkart.

***
Supratau, kad darbo „gerumas“ yra tiesiogiai proporcingas surūkytų cigarečių kiekiui. Bent jau mano DARBO...

***
Naktį ėjau viena per miestą. Taip turėjau bėdų. ir supratau, kad jei jau eini naktį vienas per miestą, tikrai turi bėdų.

***
Užglaisčiau mintijimą Šopeno Ballade g-moll Op. 23.
Ryte nesidžiaugiau, kad pabudau.