Monika jau kelias minutes krapštėsi su „Mazdos“ durelėmis, jautė Andriaus žvilgsnį, jai vis smuko nuo peties rankinukas, ji jaudinosi, taikė tai vieną, tai kitą raktelį, kol galop atrakino.  
Atsisėdusi už vairo, apžiūrėjo prietaisų skydelį, pedalus ir labai nudžiugo atradusi, jog pavarų dėžė čia automatinė. Kažkada jai teko tokį automobilį vairuoti, tad dabar lengvai jį užvedė, perjungimo rankenėlę pastatė ant D ir mašina iš lėto pajudėjo. Monika susikaupė, sutelkė visą dėmesį į kelią ir išvairavo iš kiemo. Andrius sėdėjo šalia ramus, laisvai atsirėmęs į sėdynės atlošą, daugiau žiūrėdamas į Moniką, nei į kelią. Ji jautė jo žvilgsnį, bet jaudintis nebuvo laiko. Plaukė gatve, kitų mašinų sraute, ir pati sau atrodė tikra didvyre. Sekėsi geriau, nei tikėjosi. Automobilis buvo lengvai valdomas, paklusnus ir neilgai trukus ji pajuto vairavimo malonumą. Neskubėdama suko iš gatvės į gatvę, stebėjo ženklus ir šviesoforo signalus, leisdama daugybei kitų mašinų ją aplenkti. Skubėti nėra kur. Pirmiausia – jai reikia išmokti vairuoti! Gerai vairuoti. Taip, kaip mokėjo Vilija.
- Tu puikiausiai vairuoji!  Be reikalo nuogąstavai. Oi, dabar nelenk, iš paskos lekia kažkoks beprotis. Štai, dabar jau gali.
- Na matai, ne taip jau ir gerai. Vos avarijos nepadariau.
- Tai ne tu, o anas „lenktynininkas“ vos nesukėlė avarijos. Būk atidi. Ypač lenkiant. Parodžiusi posūkį, būtinai pažvelk atgal, ar neatlekia koks pakvaišėlis.
- Taip, tikrai. Dar apsuksim ratą ir galėsim grįžti. Atrodo, jog vairuoti galėsiu.
- Galėsi, tikrai. Vilija, o tu neberūkai? Jau antra savaitė kaip nematau tavo rankose cigaretės. Man tai patinka. Tik nežinau, ar tai laikinas kaprizas, ar rimtas nuosprendis?
Monika valandėlę sutriko. Ji apie tai nepagalvojo.
- Nežinau, turbūt neberūkysiu. Po to įvykio, kai buvau užspringusi, lyg ir nebetraukia.
- Ir neberūkyk. Tas rūkymas iš tiesų daug žalingesnis, nei galima įsivaizduoti. Tik nepyk, jog aš vėl su savo pamokymais. Bet man svarbi tavo sveikata ir gerovė.
Ach, jei jis nekartotų Vilijos vardo. Galima būtų patikėti, jog visa tai ne melas, ne apgaulė. Užsimiršti. Taip malonu girdėti rūpesčio ir meilės kupiną balsą, jaustis geidžiama, mylima ir saugoma.
Andrius gaudė jos žvilgsnį, o ji, lyg vagis, nuolat suko akis į šalį. Retkarčiais atrodė, jog pilkos, gilios, atidžiai žvelgiančios Andriaus akys tuoj, tuoj, dar sekundė ir supras apgaulę.  Mėlynų Vilijos akių gelmėse išvys susigūžusią, meluojančią, pusiau mirusią svetimą moterį. Ir kas bus tada?!
Bet būgštavimams nebuvo jokio pagrindo. Andrius matė tik Viliją.
Monika tai žinojo, suvokė protu, bet visą laiką jautėsi lyg nesavame kailyje. Kas buvo tikrų tikriausia tiesa.
Ir kurių galų Vilija, turėdama puikų, mylintį vyrą, susidėjo su Vygaudu!? Nesuprantama. Na, Vygaudas šiaip jau vyras gal ir neblogas, ir išvaizda ir protu pranoktų daugumą. Bet tik ne Andrių, įžymų chirurgą, parašiusį ne vieną mokslinį darbą, atlikusį daugybę sudėtingų operacijų ir atrodantį lyg Dievas.
Iki šiol Monika nebūtų drįsusi net pasvajoti apie meilę tokiam vyriškiui, kaip Andrius. Jos meniška siela gėrėjosi Andriumi, gėrė jo akių spindesį, džiaugėsi jo dėmesiu, bet kartu ir būgštavo.
Tas pasivažinėjimas vėlų vakarą dviese patiko jiems abiem. Maža, plonytė gijelė nusidriekė tarp judviejų sielų, apjungdama juos ir suartindama.
- Myliu tave, Vilija.  Mano Vilija. Ir kasdien vis stipriau, – jau gulint lovoje kalbėjo Andrius, glausdamasis ir bandydamas bučiuoti Moniką. Ši nežinojo, kaip elgtis, gulėjo tyli ir įsitempusi, jausdama, jog įvyks kažkas baisaus. Ir kaip to siaubo išvengti? Jo lūpos slydo jos veidu, krūtine, pilvu. Galva ėmė svaigti, kūnas tapo lyg skudurinis, minkštas ir nebevaldomas. Lyg apimta kančios, lyg šaukdamasi pagalbos ji sudejavo. Ūmai visa įtampa atslūgo. Ji nustojo tvardytis, nebepajėgė priešintis Andriaus kerams ir pasidavė. Jiedu glamonėjo vienas kitą, užmiršę visą pasaulį, atsiduodami vienas kitam, lyg paskutinį kartą gyvenime, lyg tai būtų paskutinis sielos skrydis, paskutinė nuodėmė, paskutinė palaima prieš mirtį. Ji plaukė nuodėmingoje ir saldžioje aistros jūroje, ir troško, jog ši palaima tęstųsi amžinybę.
- Vilija, nejau aš išlaukiau? Aš žinojau, žinojau, jog sulauksiu, kai tu galų gale tapsi mano Vilija, mano meile, mano išsvajotąja. Myliu tave, myliu. Aš toks laimingas, jog tu, galų gale, atsakei į mano meilę. Aš jaučiu ją visa širdimi, tu iš tiesų mane myli. Myli?
- Taip, Andriau, aš tave myliu. Labai myliu. Man gera su tavimi, pasakiškai gera. – Monika staiga pajuto, jog gali būti nuoširdi. Jai niekas, niekas visame pasaulyje neuždraus mylėti Andriaus! Ji gali jį mylėti, nori jį mylėti ir turi visas teises jį mylėti! Ji ne vagilė. Ji nieko nepavogė. Tai didi dovana, kurią jai suteikė Likimas, o gal Mirtis, ar kita kokia Paslaptinga Jėga.
Jau buvo vėlus rytas kai Monika pabudo. Andrius jau buvo išėjęs į darbą. Kurį laiką ji tysojo, bandydama susivokti. Ar tai buvo ne sapnas? Ji ir Andrius? Jo glamonės? Ne, kiekviena kūno ląstelė jai sakė, jog tai nutiko iš tiesų, tai joks sapnas. Pasiraivė, vis dar jausdama Andriaus rankas ant savo kūno. Savo kūno!  Ūmai ji susigėdo. Ir dėl savo begėdiško elgesio, melo ir aistros, kuri vis dar ruseno joje, ilgėdamasi Andriaus rankų. Pašokusi nuėjo į dušą. Vanduo atgaivino. Dabar ji jau mokėjo tvarkytis su Vilijos plaukais; išsidžiovino juos ir susipynė į kasą, kuri jai taip tiko. Kasą reikėjo pradėti pinti nuo viršugalvio, paimant ir pinant po sruogelę iš abiejų galvos pusių, kol pasieki pakaušį. Tuomet pini jau kaip paprastą, klasikinę kasą.  Monika apžvelgė savo šukuoseną ir liko patenkinta. Dar šiek tiek papešiojo antakius, kaip tai darydavo Vilija ir pasitepė kremu veidą bei rankas.
Perkračiusi šaldytuvo turinį, ji suprato, kad teks eiti į parduotuvę. Geriau pėsčiomis. Už vairo sėsti vienai dar šiek tiek nedrąsu. Dar šiek tiek trūksta įgūdžių.
Vilijos rankinėje rastų pinigų dar užteks, o vėliau teks kažką galvoti.
Grįžusi, išdėliojo produktus, susiplanavo, ką ruoš vakarienei, ir sustojo svetainėje prie telefono aparato. Begalinis noras išgirsti dukters balsą stelbė bet kokį proto siūlomą atsargumą. Dabar Justė turėtų būti namie, ruoštis stojamiesiems. O gal nieko neveikia? Ir iš viso – kaip ten, namuose?
Ragelį pakėlė Justė.
- Alio!
- Sveika Juste. Čia Vilija. Kaip laikaisi? Ar namie esi viena?
- Labas. Viena. Dėdė Vygaudas darbe.
- O mama? – nedrąsiai, stingstančia širdimi paklausė Monika.
- Mama? Jos nėra. Ji išvykusi.
- Kur? – dar labiau jaudindamasi pasiteiravo Monika.
- Į Londoną. O kam jums jos reikia? – nedraugiškai paklausė Justė.
- Aišku. Į Londoną. Na, man jos iš tiesų nereikia, bet su tavimi norėčiau pasikalbėti.
- Su manimi?!
- Taip, mažute, su tavimi. Turiu tau kai ką svarbaus paaiškinti.
- Nereikia man nieko aiškinti. Ne tokia jau esu maža, jog nesuprasčiau, ko jums reikia.
- Ne, Juste, tu tikrai kai ko nežinai, ir aš turiu... Žodžiu, aš atvažiuosiu. Gerai? Lauk manęs.
- Gerai.
Atlėgo. Mergaitė neatrodė nei įbauginta, nei nelaiminga. Ir faktas, jog motina išvykusi, jos, matomai, visai neliūdino. Kalbėjo atžagariai, piktai, bet tai galima suprasti. Vilijai ji jautė priešiškumą. Vilija, jos manymu, buvo motinos laimės griovėja.
Monika lėtai išvairavo „Mazdą“ iš kiemo ir, įsiliejusi į mašinų srautą, pasuko užmiesčio link. Vairavo susikaupusi, atsargiai, stengdamasi pastebėti visus ženklus, ir nedaryti klaidų. Širdis neramiai tvinksėjo, gatvės erzelynė baugino, bet noras išvysti dukrą nugalėjo ir nerimą, ir baimę.
Įvažiavusi į savo kiemą, mašiną pastatė prie tujų gyvatvorės ir pasuko į namą. Tarpdury jau stovėjo Justė ir niūriai ją stebėjo.
- Dar kartą labas, Juste. Nepakviesi vidun?  – Monika bandė geraširdiškai šypsotis, stengdamasi kaip nors ištirpinti sieną, stūksančią tarp judviejų, bet, matomai, jai tas sekėsi ne kaip. Justė, vis taip pat niūriai spoksodama, šiek tiek pasitraukė nuo durų, tuo lyg leisdama nekviestai viešniai užeiti.

Svetainėje beveik viskas buvo po senovei, tik sofa... Sofa buvo nauja. Monika nesusivaldė.
- Jūsų sofa nauja.
- Taip, o kas?
- Nieko. Aš tik pastebėjau, jog nauja ir tiek. – staiga susizgribo ji ir pabandė Justės dėmesį nukreipti kita linkme. – Ar ruošiesi stojamiesiems?
- Taip. Žinoma,  ruošiuosi.
- Tai gal pakviesi atsisėsti?
- Taip, prašom. Tai ką jūs norėjot man pasakyti?
- Juste, tavo mama ne Londone.
- Ne Londone? O kur? – Justė išpūtė akis ir pažvelgė į viešnią su didžiausiu nepasitikėjimu.
- Ji Australijoje. Ir išvyko ilgam. – Monika kalbėjo lėtai, užtikrintai, stebėdamasi savo pačios drąsa dėl tokio išmislo.
- Australijoje!? Kas čia? Jūs juokaujate?
- Nejuokauju, Juste. Nejuokauju. – Monikai pagailo dukters. Ji dar visai vaikas. Kaip ji pakels motinos netektį? -  Vakar gavau iš jos laišką, – staiga sumelavo ir giliai atsiduso. – Laiške ji man atskleidė paslaptį, kurios daugiau niekam negalėjo atskleisti.  Kada nors tu viską sužinosi, ir viską suprasi.
Staiga kieme pasigirdo „Folksvageno“ burzgimas, ir po valandėlės svetainėje pasirodė išraudęs, sunerimęs Vygaudas.
- Labas! Žiūriu, kieme Vilijos „Mazda“. Kokie nelaukti svečiai!
- Labas. Svečiai ne pas tave. Aš pas Justę. – Monika šaltai pažvelgė į Vygaudą ir nusisuko.
- Tu melavai man! Mama visai ne Londone! – Justė pašoko ir su jaunatvišku įkarščiu užsipuolė patėvį.
- Ne Londone? Ką čia išsigalvoji! O kur tavo manymu ji yra? – Vygaudas sutriko dar labiau, o jo kaktą išpylė smulkūs prakaito lašeliai.
- Ji Australijoje!
- Australijoje?! Iš kur tu tai ištraukei?!
- Ji Vilijai laišką parašė!
- Laišką? Vilijai laišką parašė?! Vilija, ar aš teisingai supratau? Monika parašė tau laišką?!
- Taip. Vakar aš gavau iš jos laišką. Ji Australijoje. – Monika žvelgė tiesiai jam į akis, ir vos ne fiziškai juto jį apėmusią paniką. Jis išbalo, susvyravo ir netvirtomis kojomis perėjęs svetainę, prisėdo ant kėdės.
- Ir... Ir... tas laiškas tikrai nuo Monikos? Ar tu jį atsivežei?
- Neatsivežiau, bet jei nori, galėsi pamatyti.
- Taip, taip... – keletą sekundžių jis kažką mąstė, - labai norėčiau pamatyti... labai... Tik kodėl neparašė ir man?
- Gal dar parašys ir tau? Kas žino?
- Taip, Vilija, ir aš labai norėčiau pamatyti tą laišką. Ar gali jį atvežti? – Justė patikėjo. Jos akys žibėjo iš nekantrumo. Ji nenusiminė dėl to, jog mama pasirodė besanti nepalyginamai toliau, nei tikėjosi. Mergaitei buvo smalsu ir nekasdieniška. Svarbiausia – mama sveika, gyva ir, apgaubta intriguojančios paslapties,  iškeliavo į tolimą, egzotišką šalį.
Monikai baisiai norėjosi pakilti į savo dirbtuvę, paliesti paveikslus, pakvėpuoti dažų kvapo prisigėrusiu mansardos oru. Apsidairė... Čia jos namai, kuriuos ji prarado. Visi daiktai, įvairūs mažmožiai, suvenyrai jai nebepriklausė. Jei pabandytų paimti, būtų vagystė. Gerklėje įstrigo gumulas, pranašaujantis greitas ašaras. Ji giliai atsikvėpė, nurijo tą gumulą ir greitai sumirksėjo. Jai negalima pravirkti, negalima.
Išėjusi į kiemą, valandėlę pastovėjo, apžvelgė gėlynėlį, kuriam aiškiai trūko priežiūros. Per šį mėnesį jis apžėlė piktžolėmis ir atrodė liūdnai. Rankos tiesėsi išrauti kelias aršiausias, ir ji vos valdėsi, to nepadariusi. Po to nusisuko ir lėtai patraukė link upelio. Stabtelėjusi prie savo daržo, apžvelgė lysves. Daržas atrodė apgailėtinai. Negana to, jog buvo nuniokotas, išmindžiotas,  bet ir siaubingai apėjęs piktžolėmis. Turbūt kaimynas leidžia savo šunims naktį palakstyti.
Vygaudas neatsiliko nė per žingsnį. Atrodė išvargęs, sulysęs ir labai nervingas.
- Vilija, kodėl tu taip su manim elgiesi? Už ką baudi? Kas nutiko? – kalbėjo skubėdamas, protarpiais užsikirsdamas ir baisiausiai jaudindamasis. – Aš dėl tavęs pasiryžęs bet kam. Tik pasakyk žodį, viską, viską dėl tavęs padarysiu. Myliu tave beprotiškai, Vilija.
- Tarp mūsų viskas baigta. Pamiršk, kas buvo. To jau niekuomet nebebus! Supratai?! Aš nejuokauju.
- Vilija, bet kodėl?! Kodėl?!  Tu juk man kartojai: „Jei nebūtų Monikos, tuomet aš galėčiau būti su tavim“. Nejau pamiršai?! Nejau pamiršai mūsų meilę, mūsų aistrą, mūsų svajones.?!
- Pamiršau. Ir nieku gyvu nebenoriu prisiminti!
- Vilija, tu tyčiojiesi iš manęs? Sumanei kažkokį kvailą žaidimą su Monikos laišku. Kodėl taip su manimi elgiesi? Aš negaliu be tavęs gyventi, negaliu dirbti, negaliu kvėpuoti. Vilija, na pasakyk jog juokauji, jog baudi mane už kažkokį prasižengimą, Vilija. Tu žudai mane...
Jis čiupo jos ranką ir priglaudė sau prie krūtinės.
- Neliesk manęs! Neliesk! Daugiau niekada gyvenime nedrįsk manęs paliesti!! Nesiartink! Aš draudžiu tau mane liesti! Ar supranti?! Tu... Tu...
Ji kone išplėšė savo ranką iš jo plaštakų ir atšoko porą žingsnių į šoną. Skruostai degė, akys žaibavo pykčiu ir dar kažkuo labai keistu. Ji sunkiai alsavo ir virpėjo visu kūnu.
Vygaudas suprato, jog Vilija iš tiesų nejuokauja. Skausmas sukaustė kojas. Jis nusisuko ir klupinėdamas nupėdino prie upelio. Vilija jį atstūmė. Viskas, ką jis dėl jos padarė, pasirodė nebereikalinga. Jis nužudė Moniką. Dėl Vilijos meilės. Viskas veltui. Kodėl? Mintys painiojosi ir trūkinėjo. Siaubas, kuris lydi jį nuo pat ano vakaro, rodės, išgraužė sieloje negyjančią, pūliuojančią žaizdą, kurią, gal būt, galėjo užgydyti Vilijos meilė. Bet Vilija jo atsisakė. Ji nekenčia jo. Kodėl? Kas nutiko? Ji staiga tapo tokia tolima ir svetima. Nebeatpažįstama.
Sėsdamasi į automobilį, Monika šūktelėjo stovinčiai tarpdury Justei:
- Rytoj, dešimtą!
Justė linktelėjo galvą ir pamojavo jai.  Gestas atrodė beveik draugiškas.

Laiškas... Puiki mintis. Ji nežinojo, ką sakys, ką kalbės su Juste. Ji tik norėjo pamatyti savo mergytę. Labai norėjo. Mintis apie laišką šovė visai netikėtai, kažkaip savaime. Ji parašys laišką, parašys.