Žmogus pynęs saulę,
šiaudų takais nutiesė iš delno,
netvirtą pynučių tiltą, vieną gėlę ir tau,
ir tau skambėjimą vėjo skudučiais tįstantį kelią.

Lyg „nauji karaliaus rūbai“,
suadyti voro adatėlėm,
sujuostas aksomu, švelnių kokono dūriu
pagavo šilkaverpio vėlę,
pagavo menamą bučinį lūpom -
o juk nuogas, nuogas prieš visus!
Kalėjimas pynučių akyse
ir vienišas gaudesys, kuriuo tikėjo
lengvas, lenvas lyg nebūta skraistė
ant karaliaus pečių, tą kur šitaip mylėjo,
Prieš Dievą, į jį giją laikė...
Prakeikta, pavirto skylėta
laisvės burė vandenynuos klaikiuos,
nutrūko, neišgirsta dabar, nes šitiek tylėjo.

Žmogus, pynes karūną,
sudegino saulės glėbiuos ją kaip pranašą,
leisdamas lietis gyvenimui, liesti jo kūną
ir išsaugojo tyrą, pasaulį talpinusią ašarą.