Nė motais
Jūsų akivaizdoje save padalinau į dvi dalis,
Džiaugiuosi, jog nesupratot.
Vieną dalį sudėjau
Į banalius tarpus tarp laiko eilučių
Ir išsiunčiau jūsų pasąmonėn.
Ne esmė išgirsti,
Juk nepykstam, jog pasaulis būna kurčias.
Kitą sutalpinau į veidmainių klausą,
Kad mano kūnui nebūtų sunku nešiotis
Niekam neįdomų vidų,
Atsibodusius raustančių skruostų jausmus.
Gal todėl ir pradedame
Vaikiškai žudytis,
Kol kruvinom mintim palietę virvę
Reinkarnuojamies į gėdingus poelgius,
Mintis ir idėjas užmirštame
Dulkėtuose bespalvių veidų šuoruose.
Gal todėl užkariaujam pasaulį
Cinizmo perkreiptais veidais,
Žiūrėdami nekaltom akim, palikę sąžinę.
Gražiai šiandien (kaip ir vakar)
Lyja palūžusių žvilgsniais,
Bet mums nė motais.