Per auštančio ryto žarą nuėjęs
Ir kojom ledinėm sušaldęs sparnus,
Kuriuos aš buvau paskyrus tam tikslui,
Kuriuo aš kasdieną skrendu.
O šįkart lieku aš čia su tavim.
Ir šąlu – per naktį be saulės prie tavo kojų.
Šąlu, kaip tas vargšas krūmelis balto sniego pusny.
Tu atnešei žiemą į mano sapnus,
Ledinėm tvirtovėm sukaustei sparnus.
Ir pačią mane uždarei.
Juokies tu dažnai, juoko ledinės strėlės
Lekia į tolius ir sminga žmonėms į širdis.
Sminga ir man, o tu nematai.
Tavo ledas ir stiklas veidrodžiais tampa.
Ir lieki pasauly tik tu.
Jau niekad saulė netekės,
Užstoja ją tavo pilies bokštai.
Pasaulis lede – priklauso tik tau.