Rytais nenorėti keltis
Ir vien tik tetrokšti miego,
Sapnuot besirangantį žaltį,
Patraukti save į niekur,

Girdėti paukščius ir duslų
Mašinų ratų ošimą,
Pajust, kaip atbunka juslės
Ir vien tik sąstingis ima.

Nerasti jėgų nei veržtis,
Nei rėkt, kaip avangardistai,
Surengti visatai kerštą.
Pasvirt ir pradėti kristi.

Matyt, kaip diena ištįsta
Į dar neregėtą pusę,
Pamiršti, kad moki skristi
Ir šūktelti kai nubusi.