Tyliai ir švelniai gėlės nubunda
Ant pavasario žemės šaltos.
Prieit, pasilenkti kiekvieną jos gundo,
Pasidžiaugti aksomu spalvos.

Miško žibuoklės, lašeliai šalpusnio,
Sodo paletė marga,
Prie upelio, pakrantėj, puikuojasi plukės
Lyg būtų skara pamesta.

Kvepia, vilioja žiedų kilimėliai
Tarp lapų pernykščių, sausų.
Galbūt tai tik sapnas. Atrodo, aš vėlei
Jų taku į jaunystę grįžtu.