Veidrodis kartais meluoja (6)
Kai ryte vėl prabudo Andriaus ir Vilijos miegamajame, galutinai suprato, jog tai ne sapnas ir ne haliucinacija. Jautėsi išsimiegojusi, pailsėjusi ir žvali.
Nusileidusi į virtuvę, išsivirė kavos ir su puodeliu rankose sustojo prie lango. Už kelių dešimčių metrų žalios vejos tiesėsi judri gatvė. Gatvės gaudesys tvyrojo virš namų, sklendė erdve ir dužo į langus. Matėsi kiemas, pakraščiuose pristatytas automobilių, o viduryje – nedidelė vaikų žaidimo aikštelė. Po pat langu stovėjo ir Vilijos sidabrinė „Mazda“.
Iš holo į virtuvę atsinešusi Vilijos rankinę, jos turinį iškratė ant stalo. Tarp moteriškų niekučių buvo mobilusis telefonas ir piniginė su įvairiais dokumentais, Asmens kortele, Vairuotojo pažymėjimu, kredito kortele ir keliais šimtais litų. Rankinėje taip pat gulėjo mašinos rakteliai, buto raktai ir pakelis brangių cigarečių. Nuodugniai apžiūrėjusi rankinės turinį, Monika viską vėl sudėjo atgal. Valandėlę pamąsčiusi, prieškambaryje sustojo prie veidrodžio. Iš veidrodžio į ją žvelgė Vilija. Nepasidažiusi, netvarkinga šukuosena, bet žvilgsnis jau nebeatrodė toks išsigandęs ir pastėręs. Ji persibraukė ranka plaukus, pasitaisė palaidinę, pasisuko kairėn, dešinėn ir galutinai įsitikinusi, jog be jokios abejonės tai ji, nusišypsojo savo atvaizdui. Šypsena išėjo kreivoka ir nenuoširdi.
Paėmusi buto raktus, pamėgino jais atrakinti – užrakinti duris. Patikrino, koks raktas, kuriai spynai tinka ir kaip reikės rakinti. Spynos pasirodė lengvai valdomos, brangiais ir tvarkingais užraktais. Su tuo bėdos nebus.
Pabaigusi studijuoti duris, ėmėsi apžiūrinėti namus. Baldai ir daiktai buvo parinkti su skoniu, ganėtinai prabangūs ir gražūs. Viršuje, priešais miegamąjį buvo nedidelis kambarys, iš visko sprendžiant - kabinetas. Jo langas žvelgė į gatvę ir pro jį galėjai matyti didelę dalį šio kvartalo namų ir net kelias šonines gatves. Jai patiko šis kambarys. Būtų puiki dirbtuvė.
Suskambo telefonas. Negarsiai, bet girdėjosi visuose kambariuose, per abu aukštus. Monika pakėlė ragelį, atsikvėpė ir kiek galėdama ramiau pratarė:
- Klausau.
- Vilija! Labas! Labai noriu tave pamatyti! Mums būtinai reikia susitikti, – užsikirsdamas, skubėdamas, kone dusdamas kalbėjo Vygaudas.
- Man nereikia.
- Man reikia! Man! Susitikime po pietų, kokią ketvirtą prie „Naktinės paukštės“. Labai prašau. – Nesulaukęs atsakymo, kiek padvejojęs ištarė, - Aš vienas.
- Vienas?.. - Stingstančia širdimi perklausė Monika. – Kaip vienas? O kur... Monika?
- Išvažiavo, – atodūsis. Prikimusiu balsu tęsė, - išvažiavo į Londoną. – po to kažkaip staiga ėmė skubėti, greitakalbe berti žodžius, - ten lyg ruošiama jos darbų paroda, ar kažkas panašaus.
- Į Londoną? Mat kaip...
- Taip. Į Londoną. Tai ar atvažiuosi? Labai prašau. Maldauju.
Ji numetė ragelį. Į Londoną! Štai kur jis ją, Moniką nugrūdo! Į Londoną! Ir sugalvok tu man! Pašlemėkas nelaimingas! Į Londoną!
Ji ėmė žingsniuoti po kambarį pirmyn, atgal, niekaip negalėdama nusiraminti. Paskutinė mažutė vilties kibirkštėlė užgeso kartu su Vygaudo ištartais žodžiais: „Išvažiavo į Londoną“. Trumparegis debilas. Į Londoną. Kokią nesąmonę sugalvojo, Dieve, kokią nesąmonę.
Vadinasi... Jos kūną jis paslėpė. Niekas nieko nežino. Niekam nepranešė apie įvykį, nuslėpė. Dieve šventas! Juk ir taip buvo aišku, jog nužudęs, kūnu pabandys atsikratyti. Bet giliai sieloje vis tik ruseno mažulytė vilties užuomazga, jog gal būt, paskutinę akimirką jis atsitokės ir bandys reabilituotis, šauktis pagalbos, policijos, prisipažins galų gale.
Bet Vygaudas nuo pat pradžių sugalvojęs ją nužudyti, savo plano nekeitė ir veikė iki galo. Dabar tai jau tapo aišku.
Telefonas vėl suskambo, ir vėl ragelyje murmėjo, kranksėjo ir maldavo Vygaudo balsas. Monika, nebegalėdama valdytis, spiegė:
- Palik mane ramybėje! Nedrįsk daugiau man skambinti! Tu... tu... –ir nebaigusi sakinio, numetė ragelį.
Ilgai blaškėsi po kambarius, niekaip negalėdama nusiraminti. Mintys lyg šimtai plaktukų daužėsi galvoje. Bejėgiškumas, nežinia ir skausmas maišėsi sieloje. Argi įmanoma aukai ištverti tai, ką jaučia ji? Ar gali auka girdėti savo žudiko balsą ir nenumirti dar kartą!? Ar kas nors pasaulyje yra tai patyręs!?
Ji susirietė ant sofos ir suėmė delnais plyštančią galvą. Staiga ją užvaldė begalinis vienatvės ir praradimo jausmas. Ji viena ir nieko nebeturi. Staiga viską prarado: ir vyrą, ir dukrą, ir namus. Netgi savo veidą ir savo kūną. Nors tai buvo labai vidutiniškas vyras ir ne mažiau vidutiniškas kūnas. Bet visgi – savas.
Dabar ją supa svetimi namai, svetimi daiktai, svetimas vyras ir svetimas kūnas!
Beliko tik prisiminimai. Ir viskas.
Savaitė prasliuogė kaip vienas niūrus, baimę keliantis sapnas. Ji slankiojo tarp baldų, bandydama susitaikyti su esama padėtimi, analizuodama savo kūną ir bendrą būseną, protarpiais suabejodama savo psichikos būkle, gėrė Andriaus duodamus vaistus ir sprendė sudėtingiausią savo gyvasties dilemą.
Per tą laiką gal keliolika kartų skambėjo telefonas, nepažįstami balsai kažko klausė, kažką pasakojo ir aiškino, o ji tik trumpai atsakinėjo: taip, ne, nežinau ir stengėsi kiek galima greičiau baigti pokalbį.
Vakarais, grįžęs iš ligoninės, Andrius tvarkydavo namus, gamindavo vakarienę, įjungdavo skalbimo mašiną, ir stengdavosi kalbėti linksmai, nuotaikingai. Pasakodavo ką nors iš ligoninės gyvenimo, naujienas iš gatvės ir kiemo, vis bandydamas kaip nors pralinksminti, atgaivinti niūriai ir vangiai atrodančią Viliją.
Atsigulusi anksčiau, ji gaudė garsus, sklindančius iš kiemo, kurie kas valandėlę tilo ir retėjo. Garsus, sklindančius iš virtuvės, po to iš vonios. Galop Andrius atėjo į miegamąjį ir tyliai, atsargiai įsirangė šalia. Po valandėlės abu pajuto, jog kitas nemiega. Andrius atsargiai palietė Monikos petį.
- Vilija, pakalbėk su manim. Matau, tave kažkas slegia, netgi gniuždo. Kas nutiko? Na, papasakok. Aš juk nesu tavo priešas. Man gali viską, viską pasipasakoti. Aš tikrai tave suprasiu.
Prisilietimas nutvilkė lyg elektra. Ji nuslinko prie pat lovos krašto ir susigūžė. Dieve! Kokia siaubingai dviprasmiška padėtis! Nėra kur pasislėpti, nėra kur pabėgti. Jei ir bandytų slėptis, ją iš pačių geriausių paskatų surastų, ir imtų gydyti nuo paranojos.
- Vakar man į darbą paskambino tavo motina. Su priekaištu, jog tave skriaudžiu. Sakė, skambinusi tau, bet tu nenorėjai kalbėti ir atrodei, lyg būtum verkusi.
- Andriau, man iš tiesų sunku. Net nežinau, kaip tau ir paaiškinti... - Monika kalbėjo tyliai ir lėtai. – Tą vakarą, na, kai užspringau ir vos galo negavau. Tada kažkas nutiko. Iš tiesų, kažkas, ko neįmanoma paaiškinti. – Ji valandėlei nutilo, o blaivaus proto balsas rėkte rėkė: Tik neišsiduok!
- Kas gi nutiko? Kas? Vilija?
- Aš kažkaip viską, visą savo ankstesnį gyvenimą lyg pamiršau. Atsimenu tik dalimis. Kažkas panašaus į amneziją.
- Tai nėra jau tokia didelė tragedija, dėl kurios reiktų taip graužtis! Svarbiausia – tu gyva! Atmintis ilgainiui sugrįš. O ir aš padėsiu. Juk žinai, kaip tave myliu, ar ir tai pamiršai?
- Žinau. Šito nepamiršau.
- Tai puiku, vadinasi, pamiršai ne viską. Gal tik šį bei tą, visai nereikšmingo.
Jo ramus, švelnus balsas skverbėsi į jos sielą, plito joje, vėsindamas deginančią sumaištį. Ji vėl nežmoniškai panoro pravirkti, bet tvardėsi iš visų jėgų. Galų gale, juk nėra taip blogai. Juk ji iš tiesų gyva. Ir netgi mylima! Bet Andrius mylėjo ne ją, o Viliją. Vien kūnas, iš tiesų, dar nėra žmogus. Žmogus susideda iš dviejų dalių: kūno ir sielos. Vilijos, tikrosios Vilijos jau nebėra. Liko tik pusė jos. Tik kūniškoji dalis. Kitą pusę sudarė Andriui visiškai svetimas žmogus - jo jaunystės draugo žmona Monika. Bet jis nė už ką nebūtų tuo patikėjęs.
Ji buvo ką tik atsikėlusi, apsisiautusi lengvu chalatėliu ir ruošėsi virti kavą, kai staiga suskambo durų skambutis. Nieko nemąstydama, atrakino duris. Dar nespėjus iki galo jas atverti, įgriuvo Vygaudas.
- Aš palaukiau, kol iš kiemo išvažiavo Andriaus BMV ir atėjau. Mums reikia pasikalbėti, Vilija!
Monika aiktelėjo, lyg išvydusi pakaruoklį, pastėro ir siaubo kaustoma, klupdama puolė į kambarį. Vygaudas ją pasivijo, suklupo ant kelių ir graibė rankomis jos kojas. Ji, kaip beįmanydama, plėšėsi iš jo, klykė ir besistumdant griuvo ant grindų. Jiedu rangėsi ant kilimo, kaip du bepročiai. Vygaudas stvarstė jos rankas, bučiavo, kur papuolė ir, lyg pamišęs, vapėjo:
- Vilija, Vilija, myliu tave beprotiškai! Viską, viską dėl tavęs padarysiu, viską! Būk su manim. Juk sakei, myli, sakei, jog būtum su manim, jei aš būčiau laisvas! Vilija! Aš laisvas. Dabar tu...
- Paleisk mane!!! Neliesk!!! – su begaliniu pasišlykštėjimu klykė Monika, - Neliesk! Eik lauk!!! Lauk!!!
- Vilija! Kas tau?! Kodėl tu su manim šitaip!?
Bet Monika, vargais negalais išsiveržusi iš Vygaudo glėbio, susigūžė kampe ir nepaliovė kartoti:
- Lauk!! Išeik !!
Kurį laiką jis klūpojo kambario vidury nuleidęs rankas,susikūprinęs ir sutrikęs. Žvelgė į ją, ir negalėjo suvokti, kas su ja nutiko. Kur dingo linksmoji, žaismingoji Vilija, kur dingo nežabota jos aistra? Kas nutiko!? Kodėl taip staiga ji virto visai kitu žmogumi? Ir būtent dabar, kai jis laisvas, kai jiedu galėtų būti kartu. Tiek apie tai galvota, svajota, kurta planų. Ir daugumą iš šių planų jiedu kūrė drauge. Tad kodėl ji staiga taip pasikeitė? Ji bijo jo, šlykštisi. Tai matyti iš jos išplėstų, kone paklaikusių akių.
Jis pakilo ir lyg girtas iššlitiniavo į prieškambarį. Kurį laiką pastovėjo ten, lyg bandydamas nusiraminti, ar susivokti.
- Ką gi... Tai aš jau ir eisiu. – Balsas nebebuvo panašus į Vygaudo balsą. Rimtą, savim pasitikinčio Vygaudo balsą. Jo žodžiai nuskambėjo kaip pasmerktojo, kaip mirštančiojo, kaip viską praradusio senio aimana. Sugrabaliojęs užraktą, atplėšė duris ir palikęs jas atlapas, iškiūtino lauk.
Lukterėjusi kelias minutes, Monika pripuolė, drebančiomis rankomis užrakino abejas duris ir užkabino grandinėlę. Širdis daužėsi krūtinėje, lyg pasiruošusi iššokti lauk. Iš taip arti ji vėl pamatė savo žudiką, girdėjo jo balsą, juto jo prakaito dvoką. Prakeiktasis... Jis reikalauja Vilijos meilės! Žmogžudys! Jis, matote, laisvas! Jis atsikratė savo žmonos ir tapo laisvas! Dabar jam reikia Vilijos! Žmogėdra...
Kraujas virė. Dygios, keršto kupinos mintys sukosi galvoje, degino. Kūrėsi ir byrėjo įvairiausi planai. Bet palengva sielos audra ėmė rimti. Rytų patarlė sako: „Jei susiruošei kasti priešininkui duobę, tai kask iš karto dvi“. Nereikėtų teptis kerštu. Jis atima nepaprastai daug dvasinių jėgų ir žlugdo asmenybę. O naudos neatneša jokios. Ji žino tai.
Prieš akis iškilo jos namas, pievutė, upelis. Nedidelis gėlynas. Dirbtuvė, paveikslai. Viskas, kas taip brangu ir sava, ko jau daugiau niekad nebeturės. Justė, jos mergytė... Ji jau turbūt grįžo iš Palangos ir ruošiasi stojamiesiems. Kaip Vygaudas paaiškins jai, kur yra jos motina? Taip pat paistys apie Londoną? Kaip gi kitaip? Ir mergaitė patikės, lauks žinių, klausinės, kada grįš. Dieve šventas!
Jai reikėtų kažką daryti. Kažko imtis. Bet ko?
Bet kokiai pradžiai reikia pinigų. Dabar ji jų neturi. Su Vilijos banko kortele gal ir galėtų ką nors nusipirkti, bet pinigų iš bankomato nenusiims. Nežino kodo. O ir naudotis svetimais pinigais ji nenori. Niekada gyvenime to nedarė. Visuomet pati užsidirbdavo. Reikės vėl pradėti tapyti. Visiems tai atrodys be galo keista, bet teks ką nors sugalvoti.
Kai Andrius vakare grįžo iš ligoninės, jį pasitiko garuojanti vakarienė. Jis nesitvėrė džiaugsmu, gyrė maistą, šypsojosi ir nutaikęs progą, pakštelėjo jai į ranką.
- Per tiek metų net ir nežinojau , kad turi tokių puikių kulinarinių sugebėjimų! Čia tai bent! Palepinai mane.
- Andriau, man reikia tavo pagalbos, – nelabai ryžtingai pratarė Monika.
- Matyt nežmoniškai didelės, jei jau iš anksto taip skaniai atsidėkojai. Nagi, Vilija, rėžk! – Jo akyse blykčiojo džiugios kibirkštėlės.
- Man atrodo, jog nebemoku vairuoti automobilio. Bijau sėsti už vairo. Gerai būtų, jei pasivažinėtum kartu su manim vėliau vakare, kai apmažės judėjimas gatvėse.
- Su didžiausiu malonumu, mažute! Nebepamenu, kada dviese važinėjomės vienoje mašinoje! Paskutiniu metu kiekvienas blaškėmės atskirai. Kiekvienas savo geldoje.