Akrostichas gydytojai M.V., savo
laisvalaikį paaukojančiai skiautiniams


Mintys, būna, neklauso širdies, –
Atstumus ir jausmus jos įveikia.
Rodos, klaustum dažnai to paties –
Ypatingai užuojautos reikia...
Tavo atjautą žino visi, –
Eina dienos gerumo įžiebti.

Viltingiausia ugnelė šviesi –
Amžinybėn pranykstantis lieptas...
Slenka skaudūs likimo vaizdai
Ir į valdiškus popierius smenga;
Lemtimi išbraižyti veidai,
Ir kiekvienas jų turi legendą...
Auga atžalos Tavo šeimos.
Už kiekvieną jų rūpestį mažą
Skiautės Tavo širdy suliepsnos,
Kasdienybėje kuriant peizažą...
Ir liepsnos Tavo garbei laužai, –
Eikliai skriejančios dienos nestoja!
Nesiskundi, kad laiko mažai, –
Esmę visad nusako rytojus...