Būsena

Žodžiai lūpas suskaldo ir rankos apsiveja dangų,
Akyse nenutyla spalva, tiktai kalasi lietūs,
Sapno išnaros krenta ir kauluose poros užanka,
Violetas įauga į širdį, save uždarai, kad girdėtum

Kaip išsipila stiklas iš gylio ir lieka tylėti, kai skauda
Basomis teka linijos ryškios ir sunkias  į pėdas,
Pamiršti žingsnio kryptį, kad vėl lig delnų išsiautum,
Kai užmerki į stiklą akis, lieka aklas skeletas.

Sunkiai kreša mintis į pridžiuvusį prietemos indą,
Nebemoki alsuot, šitiek stiklo, uždusti belieka,
Žodžio krytis į dangų, o saujoje nieko, kas gimtų,
Kas skaudėtų  ir degintų šukėm nugramdytą sniegą.
Juozapava