Pro užuolaidų plyšį skverbėsi rytinės saulės spindulių pluoštas. Jame sukosi ir šoko milijonai mažyčių spindinčių dulkelių. Kurį laiką Monika žiūrėjo į jas ir niekaip nepajėgė sugaudyti savo minčių. Jos šokčiojo galvoje, kaip tos spindinčios dulkelės ir pradingdavo, patekusios į šešėlį už to šviesos pluošto. Vygaudas... Jis norėjo ją nužudyti. Norėjo, jog ji savo ranka nusišautų į smilkinį, bet šūvis pataikė į koją.
Ji sujudėjo ir palietė šlaunį. Niekas neskaudėjo, ir koja aiškiai buvo sveika. Bet ji tikrai prisimena... Po to Vygaudas šovė... Smūgis į krūtinę... Bet - ji nemirusi. Gyva. Ji mąsto, prisimena, mato šviesos pluoštą, krintanti pro langą. Jaučia. Vadinasi – gyva. Tad, kas nutiko? Kur ji dabar yra?
Ji guli lovoje. Ne, ne savo lovoje, o kažkokioje svetimoje lovoje. Gal ligoninėje? Vakar ji matė Andrių... Gal jis ją kažkaip išgelbėjo? Ir dabar ji guli ligoninėje. Palietė krūtinę. Krūtinės neskaudėjo, atrodė sveika. Pasuko galvą nuo lango į kambario vidų. Tai nebuvo panašu į palatą. Tai greičiau panėšėjo į... Andriaus ir Vilijos miegamąjį! Kaip ji čia atsidūrė? Ir kodėl guli jų lovoje? Užsimerkė ir valandėlę pagulėjo rausvoje prieblandoje. Gal ji sapnuoja? Gal miega ir sapnuoja ilgą, baisų sapną? Dar pagulės štai taip, paskui atsimerks ir atsibus. Taip yra nutikę ir anksčiau. Ji pamena. Dar paauglystėje... Kai pradėdavo kamuoti košmarai ji staiga suvokdavo, jog tai sapnas, susikaupdavo, stipriai užsimerkdavo ir staigiai plačiai atsimerkdavo... Ir atsibusdavo. Šiandien ją aplankė, gal būt, toks pat košmaras. Suraukė antakius, stipriai užsimerkė ir po to kiek galima plačiau atsimerkė. Išplėstomis akimis apžvelgė kambarį ir pajuto, kaip panika ir siaubas ima gožti jos protą... Tai nebuvo sapnas. Viskas aplink buvo realu, kaip tai, jog ji gyva ir sveika...
Matyt, ji kažką pamiršo. Kažką, kas nutiko vakar. Kažką labai svarbaus. Reikia susiimti, susikaupti ir prisiminti. Vakar iš ryto, kaip visuomet, pasikapstė darže, po to savo dirbtuvėje tapė. Justė Palangoje, pietų ruošti nereikėjo, tad dirbo iki pavakario. Vakare ruošėsi žiūrėti filmą, grįžo Vygaudas su... su ginklu! Ji viską puikiai prisimena. Jis šovė! Prieš akis vis dar juoduoja nukreipta į jos krūtinę pistoleto vamzdžio skylė. Po to - labai trumpas trenksmas ir - tamsa. Dar po akimirkos - šviesa. Ji sklendžia jaukioje šviesoje, ji pati yra šviesa... O po to, staiga - Andriaus veidas.
Ji atsisėdo, jautėsi dar mieguista. Delnais patrynė smilkinius, perbraukė per kaktą ir plaukus... Jėzau švenčiausias! Kas čia?! Plaukai! Jie ilgi... Jie ilgi ir sunkūs! Kas su ja nutiko? Tai ne jos plaukai! Jie negalėjo užaugti per naktį iki tokio ilgio! Lyg paklaikusi, pašoko nuo lovos, ir staiga pajuto savo kūno neįtikėtiną lengvumą. Lyg per tą naktį būtų numetusi dešimt kilogramų svorio ir dešimt gyvenimo metų! Galva šiek tiek svaigo, ji sustojo, laikydamasi už lovos krašto, užsimerkė, palaukė, kol svaigimas praeis, po to palengva, lyg svetimomis kojomis nuėjo ieškoti veidrodžio. Prisiminė; Andriaus bute veidrodžių pilna visur, o artimiausias turėjo būti hole, tuoj už miegamojo durų. Miegamajame jie veidrodžių nelaikė.
Atspindys veidrodyje buvo ryškus, veidrodis didžiulis, galėjai matyti save nuo galvos iki kojų. Ir erdvė priešais veidrodį pakankama visapusiam savęs apžiūrėjimui, bet tai, ką Monika išvydo veidrodyje, nesiderino nei su ja, nei su veidrodžiu, nei su sveika logika. Ją staiga apėmė žudantis noras rėkti. Vos vos valdėsi nesurikusi iš visų plaučių. Iš veidrodžio į ją žvelgė Vilija, vilkinti trumpais, žydrais, sportiniais marškinėliais...

Monika užsimerkė. Tai haliucinacija. Ne kitaip. Bet atsimerkusi, išvydo tą patį, nė kiek nepakitusį, atspindį. Ji pakėlė ranką, ir Vilijos atspindys padarė tą patį. Apsidairė. Hole ji buvo viena. Vilijos nesimatė. Vilija švietė tik iš veidrodžio. Keletą minučių stovėjo, visiškai nepajėgdama apie ką nors mąstyti. Tiesiog žvelgė į veidrodį ir laukė. Jei tai haliucinacija, ji turėtų po kiek laiko praeiti. Bent taip jai atrodė. Arba vis tiek turėtų kažkas pasikeisti, paaiškėti.
Ji stovėjo, bet niekas nesikeitė. Iš veidrodžio į ją žvelgė išsigandusi, išplėstomis akimis Vilija, basa, išsidraikiusiais plaukais, bet žavi, kaip visuomet. Monika vėl palietė savo galvą. Atspindys veidrodyje padarė tą patį, lyg tai būtų jos pačios atspindys. Pirštais subraukė plaukus atgal, papurtė galvą ir staiga pajuto, jog tai yra ji! Monika! Ji jaučia savo plaukų svorį, ji jaučia savo skruostus, ji jaučia savo pilvą, krūtinę, šlaunis. Ir jaučia troškulį – savo troškulį!
Kas nutiko!? Dieve švenčiausias, kas nutiko!? Kaip tai galėjo nutikti? Tai niekaip neįmanoma, nepaaiškinama! Taip nebūna! Dabar ji – Vilija! O kur tikroji Vilija? Kas nutiko jai?
Andrius... Jo toks išsigandęs veidas vakar. Kažkas buvo nutikę, kažkokia nelaimė. Jis nešiojo ją, girdė vaistais... Ir vis vadino Vilija. O prieš tai, ji pamena, Vygaudas į ją šovė. Iš arti, tiesiai į krūtinę... Vadinasi nušovė. Iš tiesų nušovė. Ir ji mirė. Mirė. Tad turėtų būti negyva! Bet ji kažkokiu būdu atsidūrė Vilijos namuose, Vilijos kūne!.. Ir kodėl būtent Vilijos? Gal todėl, jog paskutinę gyvenimo sekundę galvojo apie ją, mąstė, jog Vygaudas dėl Vilijos suruošė tą egzekuciją. Regėjo ją vaizduotės akimis - tokią gražią, tokią geidžiamą, ne tik Andriaus, bet ir Vygaudo.
Dieve... Dieve... Ar tai įmanoma? Tai siaubinga, baisu. Taip nebūna! Ji turbūt mirė ir dabar jai tik taip atrodo... Gal po mirties visiems taip būna? Juk niekas nežino, kaip iš tiesų būna po mirties...
Ją apėmė begalinis noras melstis. Tėve mūsų, kurs esi danguje... kasdieninės duonos duok mums šiandiena... Dieve šventas, ši malda netinka. Sveika Marija, malonės... Ach, ši taip pat netinka. Ir mintyse ėmė kirbėti maldelė, kurią kažkada kažkur skaitė - Dieve, suteik man ramybę, kad galėčiau susitaikyti su dalykais, kurių negaliu pakeisti. Duok man ištvermę, kad pajėgčiau pakeisti tai, ką pakeisti įmanoma ir padovanok išmintį, kad atpažinčiau skirtumą tarp jų. Amen.
Ne, visa tai nesąmonė! Ji tikriausiai vis dar miega ir sapnuoja siaubingą košmarą. Ir niekaip negali pabusti.
Arba išprotėjo.
Mąstant logiškai, tokių realių ir detaliai atrodančių sapnų nebūna. Todėl peršasi išvada, jog ji išprotėjo. Kažkas nutiko ir ji išprotėjo. Atėjo į Andriaus namus ir apsimetė Vilija. Grįš Andrius, pamatęs ją, supras jos būklę ir išveš į psichiatrijos ligoninę.
Bet į psichiatrijos ligoninę ji nenori. Visuomet buvo jautrių nervų, bet kad šitaip... Kad išprotėtų...
Kaip ten bebūtų, reikia nusiraminti, susitvardyti ir - apsirengti. Net jei žmogus ir išprotėjęs, vaikščioti pusnuogei vis tiek nepadoru. Grįžo į miegamąjį, pravėrė drabužių spintos duris ir valandėlę sutriko. Į jokį Vilijos drabužį ji neįtilptų. Paieškojo ko nors laisvesnio, bet visi kabėję drabužiai buvo rinktiniai ir M dydžio. Pravėrusi šalia buvusias dureles, išvydo sukabintus Andriaus kostiumus. Tiek to, pabandys įsisprausti štai į šiuos, ant kėdės numestus Vilijos džinsus ir palaidinukę. Bet džinsai pasirodė netgi laisvoki, o palaidinė nė kiek nevaržančiai, tiesiog puikiai prigludo prie kūno.
Išėjo į holą ir vėl pažvelgė į veidrodį. Niekas nepasikeitė. Į ją, kaip ir prieš valandėlę, žvelgė Vilija, tik jau apsirengusi. Nuo žemo stalelio paėmė šukas ir atsargiai ėmė šukuoti plaukus. Pradžioje sekėsi nekaip. Iki šiol ji pati niekada neturėjo tokių ilgų plaukų, tik šukuodavo ilgus vaikystėje Justės plaukučius.
Galop jai pavyko susitvarkyti su neiprastais plaukais, supinti į kasą ir perrišti kaspinėliu. Pasiglostė skruostus, perbraukė pirštais antakius, palietė lūpas. Jautė kiekvieną prisilietimą, lyg tai iš tiesų būtų jos veidas, jos kūnas. Sunkiai atsikvėpė. Liūdna jaustis išprotėjusia, kai viskas aplink atrodo taip tikra...
Atsargiai nusileido apačion. Visur tuščia, tylu. Vėl pajutusi troškulį, pasuko virtuvės link. Ji ne kartą yra lankiusis šiuose namuose. Per Andriaus ar Vilijos gimtadienius, kelias Kalėdas ir Naujuosius Metus... Ir šiaip be jokios progos kartu su Vygaudu yra keletą kartų užsukę... Dabar ji čia buvo viena ir ruošėsi išsivirti arbatos. Erdvioje, pikiai įrengtoje virtuvėje visi įrankiai ir prietaisai buvo įtaisyti po ranka, funkcionaliai, tad tvarkytis čia buvo vienas malonumas.
Prisėdusi ant kėdės su kvapnios arbatos puodeliu, ji kurį laiką nieko negalvojo. Tiesiog gėrė ir žiūrėjo į erdvę už lango. Šiek tiek maudė gerklę, užsikosėjo, kosuliui praėjus, baigė gerti arbatą ir parėmė galvą ranka.
Reikėtų eiti namo. Kol neparėjo Andrius, ir nerado savo bute nei iš šio, nei iš to atsiradusios kvaištelėjusios Monikos. Bet namo eiti nenorėjo. Mintis apie namus ją nupurtė. Ten jos laukė Mirtis. Vygaudas norėjo ją nužudyti. Ji tai žino tiksliai. Tai jau pergyveno. Ji matė jo perkreiptą veidą su išrasojusia kakta. Ausyse tebeskamba jo pagiežingas balsas: „Tu trukdai man gyventi...“ Ji tai prisimena labai gerai. Tai iš tiesų įvyko. Tas šūvis, nukreiptas į jos galvą, bet pasiekęs šlaunį... Atrodo, tebejaučia deginantį skausmą. Po to nukreiptas į jos krūtinę pistoleto vamzdis...
Ji mirė. Atkuriant visą įvykių eigą, pati logiškiausia išvada yra tokia. Ji mirė. Vygaudas ją nužudė. Nušovė pistoletu, kurį iš kažkur parsinešė namo. Ir parsinešė tam, kad ją nušautų. Jis nužudymui ruošėsi iš anksto. Tai faktas. Jis nemyli jos. Jis myli Viliją. Ir jam reikia pinigų. Pagrindinė banko sąskaita yra jos asmeninė ir jam nepasiekiama, bet kita yra bendra, ir dabar, kai Monikos nebėra, jis galės naudotis šiais pinigais netrukdomai, neatsiskaitant. Žmogžudys...
Ji užsikniaubė ant stalo ir pravirko. Dieve, kaip nežmoniška... Jis niekuomet nemylėjo. Niekuomet. O ji jo nepažinojo. Jai niekada nebūtų šovusi galvon mintis, jog jos Vygaudas, jos mylimas vyras, jos gyvenimo draugas gali... žudyti! Žmogžudys! Pabaisa!
Staiga suskambo telefonas, gražindamas Moniką į realybę. Telefonas kabėjo ant sienos, tarp durų ir šaldytuvo. Ji pakėlė ragelį. Aname laido gale pasigirdo rūpestingas Andriaus balsas:
- Labas rytas, mažute! Na, kaip jautiesi?
- Čia aš... Vilijos nėra. – kiek patylėjusi, pralemeno Monika.
- Jeigu jau gali juokauti, vadinasi viskas tvarkoje! Ar seniai atsikėlei? Ar galvos neskauda? Nepykina?
- Atsikėliau... nepykina. Išgėriau arbatos. Pati išsiviriau. Ar nesupyksi?
- Vilija... ar tau iš tiesų viskas gerai? – Andriaus balse pasigirdo nerimo gaidelės. Monikai jo pagailo. Jis juk nežino, jog jo namuose sėdi išprotėjusi Monika...
- Viskas gerai, Andriau, nesirūpink, viskas gerai...
- Bet tavo kažkoks keistas balsas... Tu verkei?
- Ne, nesirūpink... Tai tik šiaip...
- Vilija, mažute, prašau, niekur neik, pabūk namie. Gerai? Aš šiandien grįšiu anksčiau, nupirksiu tau vaistų. Tik pažadėk, jog niekur iš namų neisi. Pažadi?
- Pažadu...
- Tu vakar vakare patyrei šoką, gal net klinikinę mirtį, todėl gali jaustis kiek neįprastai. Tai niekis, praeis. Bet šiandien privalai pabūti namie, pailsėti, pagulėti, tiesiog atsipalaiduoti... Supranti?
- Taip, suprantu. O kas buvo?
- Nepameni? Na, nieko tokio. Buvai užspringusi ir... vos nemirei. Bet, dėkui Dievui, viskas baigėsi laimingai, ir tu vėl gyva, sveika! Todėl ir prašau niekur neiti iš namų ir ilsėtis...
- Gerai. Jei taip reikia...
- Taip reikia! O dabar bučiuoju. Iki! – ir padėjo ragelį.
Monika pakabino ragelį ir paniro į kirbančių minčių okeaną. Vakar Vilija užspringo ir vos nemirė. Bet Andrius ją atgaivino. Jis, turbūt, atgaivino Viliją tą pačią akimirką, kai mirė Monika. Po šūvio Monika paniro į šviesą, o po sekundės išvydo Andriaus veidą. Vadinasi... Bet juk tai nesąmonė! Tai visiška fantastika! Siaubo fantastika! Taip gyvenime nebūna!
Ji pažvelgė į savo rankas. Į tvarkingą manikiūrą, dailius pirštus. Tai ne jos rankos. Tai iš tiesų ne jos rankos. Tai Vilijos išpuoselėtos plaštakos. Ir ji ne išprotėjo. Ji protauja blaiviau ir logiškiau, nei kada nors anksčiau...
Galop, logiškiausia pasaulyje išvada susiformulavo ir tapo neginčijama. Ji mirė. Tai faktas. O jos siela, kažkokiu neįtikėtinu ir protu nesuvokiamu būdu persikėlė į Vilijos kūną. Į akimirkai mirusį Vilijos kūną. Vilija užspringo ir mirė. O jos kūne atsirado ji, Monika!
Tai nesuvokiama. Taip nebūna.
O kur, tuomet, Vilijos siela? Ji liko toje mirguliuojančioje šviesoje? Ar kur nors kitur?
Ir kas dabar bus? Kas bus su ja? Monika – Vilija? Ko galima būtų paklausti? Kas patartų?
Jei prisipažins Andriui, jog ji ne Vilija, jis palaikys ją pamišusia ir ims gydyti jos nervus...
Ir nieku gyvu nepatikės, jog tai gali būti tiesa. Niekas nepatikės. Tokiais dalykais niekas netiki. Apie panašius nuotykius gali tik fantastiniame filme pamatyti. Tik jokiu būdu nepatikėti žmonos paaiškinimais, jog ji staiga tapo nebe ji, o kažkokia kita moterimi!
Kurį laiką ji vaikštinėjo pirmyn atgal po Vilijos kambarius, blaškėsi, nežinodama, nei ką daryti, nei kaip visą tai suvokti. Stabtelėjo svetainėje priešais savo paveikslą, kabantį ant sienos, „Šešėlis kartais meluoja“. Prisiminė, kaip jis patiko Andriui, kaip jis jį nusipirko ir per širdį nuvilnijo pasididžiavimo šiluma... Tą akimirką šis paveikslas jai pasirodė turintis dar gilesnę prasmę, nei iki šiol. Jame galėjai įžiūrėti giliai užslėptą mirtingiesiems neprieinamą Dievo paslaptį. Iš tiesų - nežinomi Viešpaties keliai.
Ji vis blaškėsi ir blaškėsi, nerasdama vietos, nerasdama atsakymų į iškylančius klausimus, nežinodama, ką daryti, kaip elgtis... Ją ėmė siaubas, pagalvojus, jog ji yra nužudyta, nebeturi savo namų, glaudžiasi štai šiame svetimame bute, kaip benamė... Kartais apimdavo klaikiausia neviltis pagalvojus, jog galimas dalykas, ji vis tik išprotėjo, ir visa tai yra tik jos liguistos sąmonės susikurta haliucinacija.
O jos dukra? Kas bus su ja? Na, ji jau nebe mažutė, jai jau aštuoniolika, bet vis tiek dar nesubrendusi. Kas bus, kai ji sužinos, jog motina mirė? Dabar Justė Palangoje, atostogauja. Bet po savaitės grįš. Ir kas tada? O gal Vygaudas nesakys jai? Gal ką nors sugalvos?
Reikėtų kažką daryti. Bet ką? Kreiptis į policiją? Kaip paaiškinti? Kad ją, Moniką Banienę nužudė jos vyras? Ne. Kad jos vyras, Vygaudas Banys nužudė savo žmoną, nušovė pistoletu, ji tai žino, nes yra auka. Ne. Visa tai atrodo tiesiog absurdiška ir neįtikėtina. Policija matys Viliją Stančikienę, klausinės jos, iš kur ji tai žino? O ką ji galės papasakoti? Kad ji yra ne ji, o Monika Banienė, kurią nužudė jos vyras? Tuomet ją be kalbų uždarys į Psichiatrinę, ir tuo viskas pasibaigs.
Ir dar nežinia, ką su jos kūnu padarė Vygaudas. Gal iškvietė policiją, Greitąją, gal paaiškino, jog įvyko nelaimingas atsitikimas, arba?..
Reikia palaukti, neskubėti. Gal ji dar ko nors nesuvokia, nesupranta. Gal įvyko tai, ko ji nežino arba užmiršo. Nereikia skubinti įvykių. Gal iš tiesų nutiko kažkas, ko ji tiesiog nesugebėjo suvokti ir iš tiesų išprotėjo...
Staiga vėl suskambo telefonas. Svetainėje stovėjo retro stiliaus, dramblio kaulo spalvos paauksuotas telefono aparatas. Monika pakėlė ragelį. Šį kartą ragelyje išgirdo duslų, nuvargusį Vygaudo balsą:
- Vilija, sveika. Labai noriu tave pamatyti. Susitikim vakare, ten, kur ir visada...
Monika, lyg nuplikyta, numetė ragelį. Dar drįsta skambinti! Žvėris... Bet telefonas vėl suskambo. Monika įpuolė į virtuvę, po to į vonią ir paleido stiprią vandens srovę, kad tik negirdėtų to skambėjimo. Palaukusi keletą minučių, užsuko čiaupą ir vėl grįžo į svetainę. Bet dabar pasigirdo melodingas mobiliojo telefono skambesys. Garsas sklido iš viršaus. Ji pakilo į holą ir pastebėjo ant šoninės lentynėlės nedidelę baltą rankinę. Iš ten ir sklido šis skambėjimas. Ji, lyg vagilė, pravėrė rankinę, surado mobilųjį telefoną ir pažvelgė į ekranėlį. Skambino Vygaudas iš savo mobilaus. Ji išjungė telefoną , įdėjo atgal ir užsegė rankinę. Valandėlę pastovėjo neramiai plakančia širdimi, prisiminė vandens šniokštimą ir nežmoniškai panoro išsimaudyti. Norėjosi nusiplauti visą skausmą, nerimą, siaubą, gal tuomet taptų kiek lengviau ir aiškiau...
Nusimetė drabužius ir palindo po dušu. Paleido stiprią srovę vėsaus, gaivinančio vandens. Čiurkšlės sruvo jos veidu, pečiais, nugara, kojomis ir atrodė iš tiesų plauna, valo ir švarina ne tik kūną, bet ir sielą. Ilgai ji taip stovėjo, vildamasi, jog po to viskas paaiškės, ir ji kažkokiu būdu ims suvokti, kas iš tiesų darosi.
Minkštu rankšluosčiu šluostė Vilijos kūną, stovėdama priešais veidrodį ir nejučia juo grožėjosi... Lieknas, lankstus, jaunas Vilijos kūnas atrodė tobulas ir gaivus. Ji jautė kiekvieną švelnaus rankšluosčio prisilietimą, malonų ir raminantį.
Nuo vandens pasunkėję plaukai svėrė galvą ir ji ėmėsi juos džiovinti fenu. Gerokai privargusi, galop pasiekė neblogų rezultatų. Plaukai blizgėjo ir bangavo, lyg šviesus auksas. Ji kratė galvą, stebėdama, kaip kerinčiai raitosi plaukų bangos apie jos veidą... Po valandėlės pagavo save besidžiaugiančia svetimu grožiu. Ar turi tam teisę? Ji kaip vagis įsiveržė į svetimą kūną, galima sakyti, užgrobė jį ir džiaugiasi! Bet juk ji nekalta. Visai nekalta. Ji tikrai nenorėjo, jog taip nutiktų. Iš tiesų, ji mirė. O po to ne savo valia atsidūrė svetimame kūne.
Apsivilko tais pačiais džinsais ir ta pačia palaidinuke. Pasidrovėjo imti drabužius iš Vilijos spintos. Pajutusi staiga užpuolusį nenumaldomą alkį, nusileido į virtuvę ir pravėrė šaldytuvo dureles. Tą pačią akimirką išgirdo, kaip trinktelėjo durys prieškambaryje ir virtuvės tarpdury išdygo Andrius.
- Sveika, gyva! Štai ir aš.
Ji krūptelėjo ir paleido iš rankų pieno pakelį, kuris nukrito ant plytelėmis išklotų grindų, praplyšo ir išsiliejo. Pasijuto lyg nusikaltėlė, užklupta svetimuose namuose... Puolė ieškoti pašluostės, varstė spintelių dureles, blaškėsi, nervinosi. Andrius suėmė ją už pečių, pakėlė, pasodino ant kėdės ir šypsodamasis pratarė:
- Atsisėsk ir nusiramink. Aš tuoj viską sutvarkysiu.
Ji paklusniai sėdėjo, lyg laukdama mirties nuosprendžio. Andrius nepašaukė jos vardu. Tad ji nebuvo tikra, kuo jis ją laiko.
- Matau, nieko negaminai. Tai ir gerai. Bet turbūt esi alkana. Aš tuoj ką nors sugalvosiu. – Sutvarkęs grindis jis pasirausė šaldytuve ir, ištraukęs iš ten keletą paketų, ėmėsi darbuotis prie viryklės, bei mikrobangės. Neilgai trukus po virtuvę pasklido malonūs kvapai, ir ant stalo vienas po kito ėmė rastis indai su garuojančiais valgiais. Monika sėdėjo, kaip prikalta ir nejudėjo. Stengėsi nežiūrėti į jį, ir galvą laikė nuleidusi. Jis prisėdo šalia.
- Ko tau įdėti? Sparnelį ar šlaunelę? – Jis žvelgė su dėmesiu ir rūpesčiu. Tai, ką matė, jo nedžiugino. Vilija buvo lyg nesava, gūžėsi, tylėjo ir suko į šoną akis. Vilija, kuri niekuomet neieškojo žodžio kišenėje, akiplėšiškai drąsi ir padykusi, pasitikinti savimi ir išdidi, šią valandėlę atrodė lyg pakeista. Jis paėmė ją už rankos, pasilenkė ir pažvelgė į veidą.
- Vilija, kas nutiko? Kas tau? Tu lyg nesava. Gal skauda ką? Gal blogai jautiesi?
Ji pažvelgė į jį išplėstomis, svetimomis akimis ir vėl jas nuleido. Ir jis spėjo jos akių gelmėje, ten giliai giliai pamatyti iš siaubo susigūžusią moterį. Kažkas nutiko. Kažkas baisaus. Kas?
- Vilija... Tau kažkas nutiko? Kas? Pasakyk. Man juk gali pasakyti. Gal kas mirė? Gal kokia nelaimė? Na, būk gera, nekankink manęs, sakyk...
Monikai daužėsi širdis ir pylė karštis. Ji pasimuistė, lyg bandydama suimti save į rankas, lyg ruošdamasi myriop, lyg norėdama nusikratyti tos sunkios paslaptingos naštos, perduodant ją kitam, gal stipresniam žmogui, jau vėrė lūpas pasakoti neįtikėtiną nutikimą, kai staiga sąmonę pervėrė mintis. Blaivi ir protinga mintis. Ūmai ji išvydo, lyg pagreitintoje kino juostoje: štai ji ima pasakoti, o Andriaus veidas vis labiau niaukiasi, galop jis nusisuka ir išsiunčia ją į psichiatrinę ligoninę. Ji netgi girdi, kaip beprotiškai skamba jos žodžiai: „Aš esu Monika. Mane nužudė Vygaudas ir aš kažkaip netikėtai atsidūriau tavo žmonos kūne. O kur tavo žmona, aš nežinau. Ji turbūt mirė...“ Kaip į tokius paistalus imtų reaguoti normalus žmogus, vyras, gydytojas? Aišku, kaip. Vienareikšmiškai.
Staiga ji nebeišlaikė įtampos ir užsikniaubusi ant stalo ėmė raudoti. Kažkaip gailiai ir beviltiškai. Pečiai trūkčiojo, ašaros liejosi skruostais, drėkino rankas. Nebepajėgė valdytis ir užsikūkčiojo balsu. Andrius susijaudino, virtuvinio rankšluosčio kampu šluostė jai veidą, glostė ir kaip beįmanydamas ramino. Tokios Vilijos jis dar nematė niekuomet.
Davęs išgerti jai nemažą dozę raminamųjų, jis dar šiaip taip prikalbėjo ją suvalgyti gabalėlį vištienos ir kelias skilteles pomidoro.
- Vilija, gal nori atsigulti? – paklausė, tvarkydamas virtuvę.
- Nežinau. Gal... Tik ne į miegamąjį.
- Gerai, eime, aš paguldysiu tave svetainėje ant sofos. Gerai? – ir paėmęs už rankos, lyg mažą mergaitę nuvedė į kambarį. Ji klusniai sekė jam iš paskos. Dabar jos likimas priklausė nuo šio žmogaus. Ji tai suprato. Kito kelio nėra. Bent jau šiuo metu.
Ji atsigulė ant šono, parietusi basas kojas ir nukreipė žvilgsnį į šviesiai rusva oda apmuštos sofos kraštą. Andrius atnešė pledą ir užklojo ją iki pusės.
- Įjungsiu televizorių. Ar tau netrukdys? – paklausė, sėsdamas į fotelį ir imdamas į rankas pultelį.
- Netrukdys... – Monika jautė, kaip išgerti vaistai ima raminamai veikti jos įkaitusią ir išvargusią sąmonę. Mintys ėmė plaukti lėčiau ir „minkščiau“... Lyg įvyniotos į vatą. Kaip bus – taip... Kaip bus...
Šiaip ar taip – ji jau mirė. Ir vienas Dievas težino, kas su ja bus toliau. Jai nieko kito neliko, kaip priimti likimo mestą išmėginimą ir... gyventi.