Juodas lašas, jų šešetas,
mažytė laimė, o gal absurdas delnuos,
siluetai ir vaškinis judančio skeletas
trykštantį geismą ir plaukus bučiuoja,
vyzdžių rutuliukais po keletą
ryjantys rizikingą fortūną moterų kūnuos
po dygsnį susminga, kur alsuoja
taip lyg pabirusią visumą,
sulipdytą iš „Domino“ fragmentų,
ir sudrebinus stalą gyvačiukėm plokštumos skyla,
sutrypdamos tikėjimo sferą, tokią plačią ir šventą,
suraižo balti kampučiai spengiančią tylą,
o praskleistos užuovėjos iš minčių, iš širdies krenta,
gaudo pernykštes plaštakes, taip trokštamą laisvę ir tyrą.