Leiskite, aš susigalvosiu, kad turiu namus. Juose nieko daugiau nėra tik meilė ir aš. Aš – mergaitė raudona suknele su baltais burbuliukais, o ji – mano svajonė, kuri seka paskui. Eina, neatsitraukdama nė žingsnelio. Ir gyvenu pasakoje, jos dalyje, kur visi „ilgai ir laimingai gyveno“. O tie visi – tik aš ir mano meilė.
Aš būčiau visai patenkinta savo nuostabiais namais, kurie neturi net sienų. Ir langų neturi. Sakote, tai ne namai? Jums – ne, o man – tai viskas, ko troškau. Tik kartais norėtųsi nusišypsoti praeiviui, kuris nudėbtų mane kreivu žvilgsniu. Bet, juk sakiau, kad čia daugiau nieko nėra! Vakarais neužsikuriu židinio ir neatsisėdu su puodeliu karštos arbatos, nes mes net kamino neturime. Iš tiesų, ir mūsų čia nėra. Tik aš ir mano meilė.
Jausmas, nepadalytas pusiau, yra ne pats tikriausias jausmas. Tai tik užgaida, aistra, kuri galų gale baigiasi. O man nesvarbu! Juk sakiau, kad tai išgalvoti namai. O jeigu ir manęs juose nebūtų? Ką per dieną ten veiktų meilė? Juk negalėčiau ja nieko mylėti. Nebūtų kam. O dabar... mano išgalvotame name nėra, ko ja mylėti. Tai ar ji gali tokia būti? Bet, jei aš sugalvojau, vadinasi, ji yra. Tokie namai, kuriuose net vėjo nebūna, nesutemsta ir nešvinta, bet juose – aš ir mano meilė.
O vis dėlto, aš negaliu nusiraminti. Kas būtų mano meilė, jeigu manęs pačios nebūtų?! Dulkė? Oro gurkšnis? Ne, ne, ne! Juk sakiau, kad mano namuose daugiau nieko nėra. O jeigu tik ji viena... turbūt nebūtų kam jos ir išgalvoti. O jeigu... o jeigu nebūtų jos, o būčiau aš? Turbūt taip pat – nebūtų dėl ko išgalvoti manęs.