Kurį laiką važiavo tylėdami. Andrius vairavo ramiai ir pasitikinčiai. Jis viską darydavo taip. Ramiai ir pasitikinčiai. Vilija sėdėjo atsainiai išdrykusi krėsle ir rūkė. Išmetusi nuorūką pro langą, išsitraukė naują cigaretę ir vėl prisidegė.
- Vilija, na nerūkyk tiek daug... Ką tik išmetei nuorūką, o jau degi kitą...
- Nesikabinėk. Nebūk įkyruolis... Noriu ir rūkau! Tau tik pamokslauti! Dieve, kaip atsibodo tie tavo pamokslai! Ar gali nors kartą gyvenime pabūti plevėsa ir tiesiog nekreipti dėmesio į tokius dalykus?!
- Negaliu. Man skaudu matyti, kaip tu save nuodiji...
- Oi! Kaip tragiška! Nuodiju! Visas pasaulis rūko ir neima į galvą...
- Visas pasaulis? Ne, tikrai ne visas...
- Na jau, tik nepradėk apie statistiką, vėžį ir kraujagyslių ligas! Nenervink!
- Vilija, Vilija... Na, kas tau? Kodėl  „spyglius pašiaušei“?
- Sakiau, kad atsibodai...
Andriaus veidu nuvilnijo liūdesys. Išgėrusi, ji tampa atšiauria ir kaprizinga... Ne visada, bet dažniausiai. Šiandien ji būtent tokia. Jis pažvelgė į taisyklingą ir tokį mielą jos profilį, smulkias strazdanėles skruostuose, į putlias lūputes, pučiančias dūmus į salono lubas ir kietos replės suspaudė širdį. Dieve didis! Kaip jis myli šią moterį! Myli ją visa širdimi ir trokšta jai gėrio! Dėl jos jis kažin ką padarytų! Argi ne dėl jos jis gyvena? Ar ne dėl jos jis dirba ir siekia tobulumo? Argi ne jai skirtos visos jo mintys ir svajonės? Bet kietos replės nepaleidžia širdies, spaudžia, mygia... Vilija tokia tolima, tokia šalta ir svetima... Lyg jos kūnas sėdėtų šalia, o siela skrajotų toli nuo jos, nuo jo ir nuo judviejų gyvenimo...
Prieškambaryje, dar neuždegus šviesos, Andrius apkabino ją ir ėmė bučiuoti. Ji bandė išsivaduoti, muistėsi, bet jis glaudė ją prie savęs, o jo dešinė ranka slydo jos liemeniu, sėdyne, galop užčiuopė šlaunį ir palindo po suknele...
- Tu be kelnaičių, Vilija... Taip netikėta...
- Na ir kas čia tokio!? Diena buvo nežmoniškai tvanki, tad nesinorėjo pančiotis kelnaitėmis... Ko taip nustebai?..
- Iki šiol tu taip nedarei... Nevaikščiojai be kelnaičių...
- Daug ko iki šiol nedariau... Didelio čia daikto... O ką, tau nepatinka?
- Net nežinau, kas labiau – patinka ar nepatinka... Tiesiog jaučiuosi kažkaip keistai ir tiek...
Vilija apkabino jį ir prigludo.
- Vis dar nepatinka? – paklausė vylingu, kiek prislopintu balsu ir užkišo ranką už jo kelnių diržo. Andrių kamavusi aistra užsiliepsnojo dar galingiau, jis kone duso iš geismo, bet giliai, giliai, kažkur sielos rūsiuose pasislėpusi negera nuojauta neišnyko. Ji liko tūnoti ten netgi tuomet, kai Vilija bučiavo jį ir aistringai glamonėjo.



                               *****

Šį vakarą per televiziją rodys filmą, kurio Monika laukė visą savaitę. Nespėjus patogiai įsitaisyti sofoje, grįžo Vygaudas. Jis žvilgtelėjo į svetainėje sėdinčią Moniką, keletą minučių pasikuitė prieškambaryje, po to virtuvėje ir įėjo į kambarį, nešinas kažkokiu paketu.
- Čia turiu vieną daiktą kurį norėčiau tau parodyti ir pasidžiaugti kartu. Seniai norėjau turėti... – Jis prisėdo ant fotelio ir išvyniojo paketą. Ten buvo ginklas. Tokį daiktą  Monika matė pirmą kartą, bet iš filmų ir bendros gyvenimiškas patirties žinojo, jog tai pistoletas.  Vygaudo balsas vos pastebimai trūkinėjo.
- Tai „Makarovas“, puikus ginklas. Pažvelk, koks grožis... Kiek jame užslėptos grėsmingos jėgos!
- Kam tau jis? Tai pavojinga. Leidimo laikyti ginklą juk neturi. Toks neatsakingumas gali liūdnai baigtis... – Jai nepatiko nei ginklas, nei tai, jog Vygaudas parsinešė jį namo.
- O tu iškart su pamokslais. Surask vyrą, kuris nenorėtų turėti ginklo? Kad ir slapta, be jokio leidimo...
- Jūs, vyrai, taip niekuomet ir nesuaugate, visą savo gyvenimą liekate mažais berniukais...
Vygaudas keistai jaudinosi, jo rankos drebėjo, kalbėjo kažkaip neužtikrintai, pakeltu balsu... Dėliojo ginklą iš rankos į ranką, valė skudurėliu, kuriame šis buvo įvyniotas, ištraukė apkabą, patikrinęs šovinius, vėl įstūmė, užtaisė ir ištiesė Monikai.
- Imk, pažiūrėk, koks mielas daikčiukas...
Monika nenorėjo jo imti, bet iš ištiestos Vygaudo rankos suprato, jog jam tai svarbu. Ji atsargiai paėmė šaltą, sunkų metalinį daiktą, palaikė rankoje ir norėjo gražinti, bet ūmai Vygaudas paskubom persėdo ant sofos šalia Monikos iš dešinės, suėmė jos ranką, laikiusią pistoletą, pakėlė ją ir jėga priglaudė prie Monikos galvos. Ji pajuto šaltą vamzdžio prisilietimą sau prie smilkinio ir pabandė jį atstumti. Bet Vygaudas stipriai laikė suėmęs jos delną, kuriame buvo įsprausta pistoleto rankena... Staiga ji suprato, jog jis nejuokauja... Jis taikėsi šauti į jos galvą jos pačios ranka.

*****

Andrius išsitiesė ant sofos ir įsijungė televizorių. Jautėsi pavargęs, nors diena beveik niekuo nesiskyrė nuo kitų dienų ligoninėje; ta pati įtampa, ta pati atsakomybė... Bet jis žinojo, jog darbas nevargintų jo taip stipriai, jei sieloje būtų šiek tiek šviesiau... Anuomet, kai susipažino su Vilija, kai beprotiškai ją pamilo, kai tuokėsi... tai buvo pačios gražiausios dienos jo gyvenime. Tuomet dirbo kaip Dievas ir apie jokį nuovargį negalėjo būti ir kalbos. O dabar jis pavargo. Jaučiasi išsekęs ir niekam nereikalingas... Lyg koks daiktas ar baldas jų dviaukščiame, prabangiame bute... O gal tiesiog tik pinigus „daranti“ mašina...
Virtuvėje pasigirdo triukšmas. Lyg kas kristų... Tikriausiai Vilija stumdo baldus. Po valandėlės jį apėmė nerimas. Virtuvėje staiga tapo įtartinai tylu. Jis pakėlė galvą, įsiklausė... Tylu. Ūmai, pajutęs kažką negero, pakilo ir nuėjo į virtuvę. Viduryje, šalia apvirtusios kėdės ant grindų gulėjo Vilija. Jos rankos ir kojos mėšlungiškai trūkčiojo, veidas buvo pamėlęs, ji nekvėpavo. Pirmą akimirką Andrius nesuprato, kas nutiko. Kas tai per priepuolis, kokios ligos simptomas?..
- Vilija! Vilija! Kas tau?! Dėl Dievo! Kas nutiko?! – jis pakėlė ją ir pajuto, jog ji miršta.
Jį apėmė siaubinga panika. Ką daryti?! Ko griebtis?! Suvokė, jog pagalbos neverta nė pradėti šauktis, vis tiek nespės... Staiga suprato:  ji užspringo!. Šalia, ant grindų mėtėsi iš rankos iškritę gabalėliai pyrago, tas pats pyragas gulėjo ant stalo lėkštėje. Šalia buvo atverstas spalvingas  moterų žurnalas, kurį ji, matomai, skaitė... Jis blaškėsi. Reikia įrankių, bet... O Viešpatie, kokie įrankiai! Reikia kažką daryti! Jis apglėbė ją iš už nugaros,  apkabino per liemenį ir stipriai, staigiai spustelėjo po diafragma...
              
                                             *****

Jiedu grūmėsi tylėdami ir įnirtingai. Vygaudas taikėsi į jos galvą, lyg pamišęs, lyg apsėstas, pasiryžęs bet kam. Monika kovojo su daug stipresniu priešininku iš paskutiniųjų, nelabai suvokdama, kas vyksta, tik aiškiai jausdama pavojų savo gyvybei. Nuaidėjo kurtinantis šūvis, lyg trenksmas. Tą pačią akimirką besiblaškančios rankos kryptelėjo ir jos šlaunį nutvilkė deginantis skausmas. Pistoletas bumbtelėjo ant grindų.
- Vygi, ką tu darai?! Išprotėjai?! Tu nori mane nužudyti?! Kodėl?! Ką aš tau blogo padariau?
- Tu trukdai man gyventi... – tyliai prašvokštė jis, pakėlė pistoletą ir nusitaikė jai į krūtinę. Ji sustingo iš siaubo. Į ją žvelgė išplėstos, paklaikusios Vygaudo akys, perkreiptame, blyškiame, lyg lavono veide - Vygi, nusiramink... na, kas tau užėjo?... Padėk ginklą. Nejau iš tiesų nori mane nužudyti?! – Ji bandė stotis, bet plėšiantis skausmas kaustė koją, iš kurios neįtikėtinai greit pasipylė kraujas... Jis tekėjo sofa, blauzda, plėtėsi balute ant grindų... – Nejau nori atsidurti kalėjime? Kas tau užėjo?! Atsipeikėk!.. Vygi, nežudyk... Na, galime juk išsiskirti, jei tu nori. Aš neprieštarausiu, duosiu tau pilną laisvę... Nebūtina teptis rankas krauju...
- Taip, žinoma, tu suteiksi man laisvę, kur jau ne!.. – Jo veidą iškreipė patyčia. – Labai ačiū! Būsiu laisvas ir plikas, kaip tilvikas... Aš juk nieko neturiu. Nei namų, nei pinigų, nei normalios mašinos... Ne, mano miela. Ačiū už tokią laisvę. Man reikia tavo namo ir tavo pinigų.
- Duosiu, duosiu tau pinigų. Tikrai. Galėsi nusipirkti ir namą ir mašiną, duosiu! Prisiekiu! Tik nežudyk! -  Iš jos akių pylėsi ašaros. Siaubas ir neviltis staiga sukaustė visą jos esybę. Ūmai prieš akis iškilo Vilija, gražuolė Andriaus žmona. Tai dėl jos Vygaudas pasiryžo šiam žingsniui. Dėl Vilijos...  
- Nesąmonė! Nieko tu man neduosi. Po to, kas čia nutiko, tikrai nieko neduosi...
Jis žengtelėjo pusę žingsnio jos link su krūtinėn nukreiptu pistoleto vamzdžiu ir nuspaudė gaiduką. Šūvio garsas buvo netikėtai trumpas, trenksmas krūtinėn ir... staiga ją visą apgaubė juoduma. Vėsi ir minkšta lyg ataušę pelenai. Po to blykstelėjo šviesa, šilta ir banguojanti. Monika  paniro į ją ir ėmė plaukti. Ji sklendė toje virpuliuojančioje šviesoje lengva, lyg pūkas, sroveno kartu su šviesa, buvo tos šviesos dalimi.
Staiga pajuto stiprų smūgį į paširdžius.

                           *****

Vilija gargtelėjo ir užsikosėjo. Iš burnos iššokęs pyrago gabalėlis nusirito virtuvės grindimis iki pat durų. Ji gaudė orą ir be paliovos kosėjo. Andrius pakėlė ją ant rankų ir nunešė į svetainę. Paguldęs ant sofos, atnešė vandens, pakėlė jos galvą ir pabandė sugirdyti nors porą gurkšnių.
- Išgerk , na, nors truputį, taps lengviau... Vilija... Brangioji... – Jis laikė pakėlęs jos galvą, o ji vis kosėjo. Galop kosulys kiek aprimo, veidas įgavo normalią spalvą ir ji pravėrė akis. Keletą akimirkų jos žvilgsnis neturėjo jokios išraiškos.  Tamsiai mėlynos su rusvu apvadėliu akys žvelgė kiaurai pro visus daiktus, kažkur erdvėn, lyg nematydamos ją supančios aplinkos. Ji užsimerkė, bet po valandėlės atsimerkusi, žvilgsniu įsikirto į Andriaus veidą. Jos akys baimingai išsiplėtė, ji sujudėjo ir kažkokiu svetimu balsu sušnibždėjo:
- Nežudyk, prašau... nežudyk... – ir prapliupo ašaromis.
- Vilija, mažute, ką čia kalbi?.. Niekas tavęs nežudo... nurimk. – Andrius sutriko, susijaudino, apkabino ją ir ėmė bučiuoti kaktą, šlapius skruostus, plaukus... – Viskas gerai... jau viskas gerai... Nurimk... Tu vos nemirei, taip mane išgąsdinai... bet dabar viskas gerai...
- Andriau... Ką čia veiki? Tu mane išgelbėjai?  - Jos akyse mainėsi nuostaba, siaubas, išgąstis... - Kaip tu čia atsiradai? Kodėl vadini mane Vilija?
- Vilija, mažute, tu patyrei šoką... Nusiramink, mieloji. Jau viskas tvarkoje. Buvai užspringusi, bet dabar jau atsigavai...
- Andriau, tu nesupranti... Jis norėjo mane nužudyti...
- Kas?
- Jis. Jis į mane šovė... Jis peršovė man šlaunį... pažiūrėk, va...
- Niekas į tave nešovė, Vilija, nurimk. Tu namie ir niekas į tave nešaudo. Tau reikia pailsėti... – Jis suprato, jog ji kliedi. Matyt dėl patirto šoko ar net klinikinės mirties akimirkos. Dabar svarbiausia jai pamiegoti, kad nurimtų išdirginta sąmonė...
Vaistinėlėje suradęs reikiamų vaistų, davė jai išgerti, po to nunešė į miegamąjį, nuvilko chalatą ir paguldė. Kurį laiką ji blaškėsi, slydo jam iš rankų, bandė priešintis, kažką murmėjo, bet galop nurimo, nutilo ir po kelių minučių užmigo. Pro užmerktas blakstienas prasisunkė kelios ašaros ir nuriedėjo skruostais. Jis nubraukė jas delnu, suglostė plaukus ir atsiduso. Dieve šventas, dėl tokio niekniekio ji vos nežuvo... Kokia laimė, jog visa tai nutiko, kai jis buvo namie.