Kūryba – teatras, vaidinamas ne scenoje, bet realiame gyvenime. Juk menininkas negali kurti neišjausdamas, o tikra emocija – gyvenimo duotybė. Rodos, toks ir būtų, nepaprastai žavus, kūrėjo gyvenimas: saldžiu ieškojimu degančios akys, nubrozdinti keliai minties laisvėje – alegoriškas įkvėpimas ir iškvėpimas. Visai kas kita, jei gyvenimas tampa teatru: modernios scenos dramos kaukės už(si)dedamos ant jaunų kūrėjų veidų.

Kadais, ne taip seniai, vos dvidešimto amžiaus pradžioje, o pasirodo, jau aname šimtmetyje, jauna kūrėjo dvasia manifestavo savo laisvojo kelio idėją. Tuometinis literatūrinis vėjas, pūtęs iš visų keturių pasaulio šalių, rėkte rėkė: „Mes einame kartu su savo prigimtimi. Šuolių iš čia į ten, pagal spekuliatyvius sumetimus ar kitų nurodymus, nedarome. Mes tekame kaip upė, niekados neišleidžianti savo vagos. Kur mes nuplauksime, nedaug mus rūpina. Pats tas plaukimas mums yra viskas.“ Ar tikrai šiems žodžiams šimtas metų? Rodos, jie atrodo puikiai: išlaikę savo geliančią ironiją, naivią patetiką sau – aktualūs žaidžiant literatūrinių kartų karus.

Ne liejamas kraujas čia yra svarbus - idėja, kurios nepavyksta užčiuopti šiandienos jauno kūrėjo gyslose. Apie savo prigimtį, jos teises, dažnai kalba paauglys, tą pačią akimirką suabejojęs to, ką sako, šventumu, kartkartėm apsimesdamas, jog nepastebįs, kaip ką tik pats paprieštaravo savojo maišto konstitucijai. Kita vertus, prigimtis – tiesė, stipri gyvenimo viela, kurios įlinkius padaro ne režisierius, o kita gyvenimiško spektaklio scena. Sakyti, jog „mes tekame kaip upė, niekados neišleidžianti savo vagos“ – drąsu, bet skamba įtartinai: upės vaga – taip pat tiesė, turinti savo pradžią ir pabaigą. Nežinoti, kur toji pabaiga – natūralu, bet net nesirūpinti, kaip ją atrasti ir taip savo „plaukimą“ padaryti prasmingu – surealus šuolis. Kai kūrėjai teigia, jog, „kur mes nuplauksime, nedaug mus rūpina“, ir tik „pats plaukimas mums yra viskas“, jis skaitytojui gali atrodyti it narkomanas, inkščiantis beprotišką orgazmą, ragaujantis akimirkos jausmo ekstazę. Kokia nauda visuomenei iš palaido gyvenimo individo? Ir lygiagrečiai: kokias prasmes skaitytojas gebės atrasti savimi apsvaigusio kūrėjo darbuose?

Dažnai kultūrinis naujakurys, alsuodamas savo jausmų erotiką, atitolsta nuo visuomenės. Pirmosios publikacijos liete liejasi individualia pajautos srove, neatveriančia nieko kito kaip „myliu, noriu, negaliu“ laukus, galinčius nebent pažadinti empatiško skaitytojo solidarumą. Moderniosios literatūros tikslas – vilgyti protą: kartais tenka apleisti sukurtus personažus, neišpildyti jų tam, kad kitas galėtų, stengtųsi, pats atrasti. Temų, kurios užgautų ne tik patį autorių, trūksta. Rodos, tyčia vengiama kalbėti į skaitytoją atviru tekstu – žodis ir idėja, pateptos medumi. Kai kontraversiškos tekstų temos ir potekstės atmetamos, pasigirsta pasiteisinimas: „Gyvenkime draugiškai. Kam priešinti?“ Žmogui, o ypatingai kūrėjui, turi skaudėti, jis privalo skaudinti. Stop – nebūtina kalbėti neigiamomis konotacijomis. Svarbu, kūryboje „nežaisti su savimi“, bet gebėti stimuliuoti visuomenės protą bei dvasią, nebijant pasirinkti rizikingų formų to siekiant. Kitaip – nepateisinami prigimties šūkiai. Nekalbėti apie abejingumą – taip pat abejingumas. Parafrazėmis į mus prabyla sovietinio Lietuvos kino baltai juodi kadrai: „Kodėl stovėjai po medžiu, kai žudė žmogų? – Lijo.“

Pro dantis košdami: „Šuolių iš čia į ten, pagal spekuliatyvius sumetimus ar kitų nurodymus, nedarome“ – rodos, nebesuvokia, kad šie opusai iš tikro originalūs buvo vakar, bet ne šiandien. Griauti autoritetus, laužyti taisykles dabar – ne atradimas, o paprasčiausias chamizmas. Skirtumas tas – anieji gebėjo skaityti klasiką, o šiųdienos kūrėjas neatpažįsta ne tik lietuviškos literatūros, bet ir negerbia žodžio. „Šypsodamies, - skelbia, - savo plačiais pėdais mindome poetinio darželio gėlynus. Praveriam smulkiai dabintus jo vartelius ir žengiam į lauką, kur žmonės ir mėšlą verčia, ir stato aukštus bokštus.“ Jaunas, kompleksuotas lietuvaitis neretai į rankas pasiima užsienio klasikos spausdintą žodį, nutūpia prie Vilnelės kranto pūpsančio akmens ir pozuoja „veidaknygei“, nesusimąstydamas apie aimanuojančius rūpintojėlius šalia vieškelio ties viensėdžiu. Tokios dvasinės kultūros meistras, nelieka kuo stebėtis, vis dažniau žiovauja, akimis ganydamas priemiesčio prieškario „mokytoikos“ deminutyvinę raišką, palaidojantys Joniukus ir Onytes: „Tegu šie ir užsi... pavasarių želmenyse,“ – ir toliau atsiriūgsta šaltų daiktavardinių konstrukcijų ir tarptautinės „be“sinoniminės kalbos pritvinkusiomis publikacijomis. Smagu, žinoma, atrasti tarp jaunųjų tokių, kurie geba būti žemiški, jautrūs kitam, bei matyti, kaip kiekvienas iš mūsų „mėšlą verčia, ir stato bokštus“, tačiau dar dažniau kol kas tenka nusivilti pastarųjų (kalbu apie kūrėjus-narkomanus) iš jų asmeninio katarsio aukštumų ant skaitytojų verčiamais mėšlo bokštais.

Noriu priminti tarpukario pedagogo Zigmo Kuzmickio žodžius: „Žmogus turi būti gerokai pažengęs intelektuališkai ir emociškai, turi būti išsivadavęs iš žemos gyvenimo stadijos, nežinančios, kas yra altruizmas ir dvasinis brendimas.“ Ši mintis tobulai iliustruoja iki tol skaitytą beletristiką ir asociatyviai atmintyje išryškina dar kelis teksto autorei ir visuomenei pažįstamus vaizdus:

1. Rašytojų sąjungos vakarais verta išgerti stiklą vyno, ištirpti jo raudonyje, jog suvoktum, ką, po paraliais, toji jaunoji rašytoja liežuviu skalauja sau po nosimi. Įspūdis, kad savas tekstas skaitomas pirmą kartą gimdo netikrumą laiko, kurį skiri čia ir dabar, prasmingumu. Kai pirmoji skepsio sėkla jau palieta, pureni žemę antrajai, nes minėtos kūrėjos kolegė, laukdama savo šlovės akimirkos, nervingai raitosi kėdėje, kurtizaniškai suka garbanas, sukvatoja ir, pyst, nusirovusi ramunės žiedą nuo staliuką puošusios puokštės, įsikiša jį tarp krūtų. Nusišypsojusi dar kartą iš pasitenkinimo klykiančiai auditorijai vėl suglemba ant kėdės it senas pelų maišas.

2. Galima tik plakti kumščiu sau krūtinėn ir kartoti: „Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“, - nieko ir nelieka, kai pažintis su visuotines prasmes kūrusiu įvyksta tik jam iškvėpus paskutinį kartą. Alegorinis atodūsis – išliekamoji tavųjų gyvenimo prasmių vertė kitų gyvenimuose, įamžintas buvimas žodžiais ir darbais – štai ko iš tikro trokšta kiekvienas jaunasis, net nuo kūrybinės svaigulio dozės priklausąs, menininkas. Meistrui mirus pameistrys gailiai rauda. Tuo suabejoji išvydęs sakraliuose literatūriniuose In Memoriam šalia elegantiškų ir romių pristatomą jaunosios kartos poetą, džinsinį, skarmaluotą ir riebaluotais plaukais. Ir tai jaunoji karta, toji, kuri ateis žadinti mūsų dvasią ir protą?
Dažna Lietuvoje dar esančių viensėdžių moterėlė, užkišusi išsidraikiusį plauką skaros klostėj, brisdama per srutų pelkes, subėgusias tvartelin nuleidus gausų žiemos sniegą, nusivaliusi darbų suteptas rankas merlėn, nusišypsos ir skubės prausti veido dubenyje vandens. Juk tądien vienos iš tokių vargdienių atvažiuos pasiimti vaikai arba anūkai, norį jai parodyti miesto kultūros veidą: pavaišinti urbanistine poezija ar proza prie kavos su karameline puta. Ir širdis džiaugiasi, ir lūpas laižosi... Kaip manote, kokiais kaimietiškais opusais prabils ji, pamačiusi besiraitančią kurtizanę ar nevalyvą jos jaunikį? Ne viena tokia moteriškaitė, atėjusi į pastaruosius akis paganyti ir jų minties išklausyti, sėdi dailiai suglaudusi kojas ir šaltu vandeniu nutrynusi veidą, kad šis tvinkčiotu gaiviu raudoniu.

Atsidūsti ir nusipurtai. Norisi subliauti, jog šios dienos kūrėjai, dabartistai-narkomanai, kitaip nei šimtamečiai keturvėjininkai, Z. Kuzmickio žodžiais duriant į paširdžius, „išleidę iš akių ideališkumą, jie, beplaukdami laisvais savo prigimimo krantais, tūlu atveju subankrutavo idėjiškai“.

Į liaudį be pykčio prabyla tapačios ligos simptomų kankinami – prablaivėjimas tarp konvulsijų: „Matau spingsulę kamaros gale.“