Tylu, bet girdžiu keistus garsus. Dabar jau gili naktis. Mano kūnas pavargęs, bet užmigt negaliu. Aš pasilieku su savo mintim: sunkiom, lengvom, beprotiškom, laužančiom galvą, daužančiom širdį, juodinančiom sielą. Pasijuntu vienišas. Nežinau, ką atneš rytojus – ne laikas apie tai galvoti... kažkas keisto vyksta mano galvoje. Kad ir kaip stengčiausi – negaliu to atsikratyti. Atsikeliu, prieinu prie lango. Mieste tamsu. Vienintelė šviesa, kurią matau – mėnuo, karts nuo karto pasislepiantis už juodų nakties debesų. Greit mano akys sulimpa. Pažadina tik juokas sapne. Apsidairau. Nieko nėra šalia. Mintys bėga greitai – net pats jų nelabai suprantu. Tiksi laikrodis, bet per lėtai. Televizijos programa seniai jau pasibaigusi, televizorius tyliai skleidžia tą šaltą garsą ir šviesą. Pamatau skubantį žmogų. Žinau, jis ne pas mane, jis tik pro šalį su savo mintim... Nenoriu įjungti šaltos šviesos, todėl tirpdau žvakę. Paimu albumą su vienintele nuotrauka. Suprantu – daugiau jų nebebus, kuriose tu šypsotumeisi man taip šiltai. Nuklystu kažkur tolyn už savo kambario sienų. Ten šviesu, šilta, ten esi tu. Nemiegu, bet esu kažkur kitur. Ten jau buvau ir vėl sugrįžtu. Galiu grįžti kada tik panorėjęs. Nesinori išeiti – pabūti dar nors truputį. Telefono skambutis išblaško mane.
- Alio...
Kvailas juokas... ir vėl signalai lyg širdies ritmas. Kambarys jais persismelkė – jau pripratau. Ir tegu... Tai buvo ne ji, šiąnakt daugiau niekas nepaskambins.
  Neapsimoka praverti durų – nieks nesibeldžia, gal tik langą, gal išgirsiu tavo sapną. Gaivus pavasario vėjas plūsteli į kambarį. Malonus šiurpulys prabėga mano kūnu. Atsigulu į didelę, tuščią lovą. Negaliu rasti patogios padėties. Atsisėdu, užsirūkau: dūmai kaipmat pabėga su vėjeliu. Vis ta nuotrauka priverčia vėl ir vėl sugrįžti. Tai sugrįžimas, kartu ir pabėgimas. Aš lyg ir čia, lyg ir ten... Niekas nesugrąžins. Bet ir vėl tas bjaurus miegas. Jis verčia mane vis kažkur keliauti. Vėl tie balsai, vėl tas juokas, iš naujo pasikartojantys sapnai... Juose sutinku tave. Staiga pabundu (o kodėl tai negalėtų tęstis amžinai?), apsidairau – vėl ta pati naktis. Dar visai neseniai maniau, kad esu stiprus, bet mano širdis sunki ir viltys dingsta kaip prabėgęs laikas. Sustabdau laikrodį, išjungiu televizorių, palieku degti tik žvakę. Nedaug jos teliko – vaškas sustingo į formą. Jis vis dar šiltas, minkštas, maloniai limpa tarp pirštų. Nesuprantu, kodėl sapno negalima pradėti nuo ten, kur jis baigėsi... Aš laiko neskaičiuoju, ir sapnai spalvoti – žmonės sako, kad esu laimingas... Žinau ko ko man trūksta, beveik viską turiu, bet kažin ko siela nori dingti pro atvirą langą. Gal ant stogo? O kodėl gi ne? Būtų gera pereiti porą kartų kraštu, pajusti ribą. Stogas dar įkaitęs nuo dienos karščio. Nebuvau ten, bet kuo ilgiau galvoju, tuo labiau praeina noras.
   Nenoriu užmigti. Vaikštau iš kampo į kampą. Nežinau, ar tai kvaila, bet tik tai ir darau. Telefonas vis dar skleidžia signalą – neleidžia pabėgt tolyn. Kodėl jį prisiminiau? Surenku numerį, užsnūdęs balsas nemaloniai paklausia „kas čia?“. Tai jos balsas. Jį vienintelį atskirčiau iš daugelio kitų. Padedu ragelį. Įdomu, ar ji žino, kas skambino? Nemanau... juk tai nutinka dažnai. Neprasidės jos sapnas nuo ten, kur nutrūko. Gal ir turėčiau jaustis kaltas. Kodėl? Miego visai nesinori. Nėra kuo užsiimti. Pagalvė nebeminkšta... trenkiu žemėn, spardau, šokinėju, kol pasklinda plunksnos po kambarį. Vėjas, pajutęs šėlsmą, įsiveržė vidun ir ėmė dūkti su manim.
   Visur taip balta, lyg žiemą. Pūkai lyg snaigės iš lėto krenta ant grindų, kur aš pavargęs guliu ir šypsausi lyg vaikas.
   Niekas tada nerūpėjo. Nutilo vėjas, sugulė pūkai... labanaktis